Laisva širdimi. Atleidimas

Gyventi laisva širdimi, nelaikyti pykčio ir įsiskaudinimo yra sunkus kasdieninis iššūkis. Atleisti, pvz., neatleidžiamus dalykus, kaip išdavystė santuokoje, yra be protiškai sunku… Bent jau mano širdžiai tai būtų nemenkas išbandymas.

Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ef 4, 26

Atleisti galima išmokti. Tai kiekvienos dienos ritualas. Neegzistuoja laisvos, jautrios, minkštos širdies be atleidimo. Atleidimas – stiprios dvasios žmogaus bruožas.

Kaip gražiai tai beskambėtų, atleisti – tai vienas sunkiausių dalykų mūsų gyvenime. Bet gyvenant neatleidime reiškia leisti kitiems kontroliuoti mano gyvenimą.

Norėtųsi idilės, kad pasaulis būtų kupinas meilės ir jame viešpatautų tik teisingumas. Deja, taip nėra… Tačiau gėrį galime kurti pradedant savo širdimi ir maža aplinka, kuri mus supa. Tik taip mes gražiname pasaulį.

Kai kurie žmonės atleidžia melsdamiesi; kai kurie medituodami ar tiesiog išliedami skausmą žodžiais. Deja, dauguma iš mūsų laikome pyktį, kuris įsišaknija mumyse ir paskleidžia gyvenimą griaunančius nuodus.

Pasauliui reikia šviesos, kurią galiu pasiūlyti tik aš ir tik tu. Neužmiršk savo širdies! Nelik vienas savo skausme.

Vienas iš mano naudojamų būdų susivokti, ar net išsikalbėti yra dienoraščio ar laiško savo skriaudėjui rašymas. Nebūtinai aš jį išsiųsiu, bet išliesiu nešvarą savyje. Tai gydo, laisvina ir padeda susivokti, ar net kitaip pamatyti tam tikrą situaciją. Tai praktikuoju nuolat.

Klausiu savęs: ko galiu šiame skausme išmokti? Ką geriau galiu apie gyvenimą suprasti? Gal kažką išklausyti ir savo panašia patirtimi praturtinti kito gyvenimą? Tai stiprina mūsų vidinį žmogų, o gal net grūdina dar sunkesniems iššūkiams. Labai svarbu nelikti vienam.

Kartais mes taip į save susikoncentruojame, kad nebesugebame objektyviai įvertinti situacijos. Todėl verta atsistoti šiek tiek į šoną ir pažvelgti į save bei esamą situaciją kitu kampu.

Mokausi būti budri šalia tų, kurie linksmai pakuoja spalvingą, patrauklią išorę, bet viduje dalijasi neapykanta, pykčiu, nesaugumu, emociniu nebrandumu ir baime. Šios “dovanos“ lyg linksmas pokštas įteikiamas tau. Nepriimk!

Šie žmonės kenčia ir bando dalintis savo našta su jumis. Priėmimas ar susitapatinimas su šiais veiksmais gali pakenkti ne tik man asmeniškai, bet ir mano artimiesiems. Su kuo bendrauji?

Mes patys pasirenkame: priimsite šią dovaną? Prisiimsite naštą, taip pat ir asmenį, kuris ją įteikė. Tai suvokus, imi drąsiai atsikratynėti šiomis dovanėlėmis. Tuo pačiu, atleidi asmeniui, kuris tau tai davė ir įgyji drąsos viso to atsisakyti, ar tiesiog nebepriimti.

Vienas iš sunkesnių iššūkių – nesmerkti, o laiminti.

Vietoj to, kad burnoti ant blogai pasielgusio asmens, geriau palinkėti jam gero ir išsiųsti juos iš savo gyvenimo. Tai irgi vienas iš asmenybę tvirtinančių įpročių. Šiame etape man padeda malda. O jei viską išbandžiau ir vis tiek niekas nesikeičia, ieškau patarėjo. Vėl nelieku viena.

Labai linkiu Tau, kuris skaitai mano įžvalgas, patirtis ir mintis, kad tai padės rasti atleidimą, kuris būtinas laisvai širdžiai.

Nuotrauka iš: www.pinterest.de