Aukštai danguje plaikstosi aitvaras. Tai čia, tai ten… Jis nevienas. Jis ne pats sau.
Ten yra Jis ir aš! Vėjo aitvaras, metantis viršun kasdienybės rūpesčius ir sunkumus, rūpesčius ir pykčius. Toli toli! Iškratoma vėjo, dėlioju šviežias, skaidrias mintis. Ausyse kalbantis vėjas, atnešantis kitą žvilgsnį dienai.
O dar ir aitvaro saitas, kuriuo jis tvirtai laikomas ir valdomas. Tvirtose Rankose būdamas į nežinią nenuskrisi, į šakų pančius nesusipainiosi. Saugumo plonas siūlas laikomas to, kuriam esu žavi, brangi, svarbi ir JIS niekada manęs nepaliks.
Esu aitvaras vėjo linksmybėse.
Nuotrauka iš: www.familienleben.ch
Gyvos istorijos 