“Batai atlaikė, tačiau įkyrios, bergždžios, varginančios mintys – ne!“ – Santiago kelyje…

Ši simpatiškos moters istorija labai mane įkvepia. Drąsinanti, pamokanti, guodžianti, pakelianti, nuostabiai paryškinanti moteriškumą patirtis. Malonaus skaitymo!


imageAš Marija. Kai man buvo 13 metų, labai aiškiai suvokiau, kad esu laimingiausia pasaulyje. Tiesa, tai visai nereiškė, kad kiti negali būti tokie pat laimingi. Supratau, kad laimė skiriasi nuo materialių gėrybių. Jei ant medžio auga penki obuoliai ir kažkas paima “daugiausiai“ obuolių, kitiems lieka mažiau. Tuo tarpu su laime yra kitaip. Kuo daugiau laimės “iš gyvenimo“ paima vienas, tuo daugiau laimės turi visi, kurie jį supa. Įspūdinga, tiesa? Šis suvokimas turėjo didžiulę įtaką mano gyvenimui.

Būti laiminga man tapo ne tik normalia būsena, bet ir įsipareigojimu: jei noriu, kad aplinkiniai, man brangūs žmonės, būtų laimingi, privalau pasirūpinti savo laime. Jei nesijaučiu gerai – privalau kažką keisti. Jei jaučiuosi nuostabiai – aš tiesiog Marija – laimingiausia pasaulyje moteris. Šiandien aš – Marija.

26 dienos kelyje. Viena. Nuėjau apie 850 km. Camino Santiago de Compostela del Norte.

Daug tylos. Gamtos. Susitelkimo.image

Santiago de Compostela del Norte kelias

driekiasi 850 km šiaurine Ispanijos pakrante nuo miesto Irun iki Santiago de Compostela. Kelias labai įvairus. Kartais tenka eiti šalikele, kartais pievomis, laukais ar paplūdimiu, o kartais (na… dažnai) net ir kopti į labai stačius kalnus miško takeliais. Jūrinis klimatas taip pat turi savų iššūkių: ryte lyja, per piet kepina saulė, o vakare – vėtra. Todėl prisitaikyti visiems atvejams, greičiausiai, nepavyks. Bet keletas principų, jau tiksliai žinau, gali LABAI pagelbėti.

Kodėl ėjau Santiago keliu?

Visi esame girdėję apie meilę, kurios, deja, nepavyksta išlaikyti. Nepaisant to, kad du žmonės kits kitą mato be galo gražius, išmintingus, gerus… beveik tobulus! Kažkas jų santykius nuolat apkartina. Labai skirtingi charakteriai, iki galo neišsiaiškintos situacijos, nesuderinti ateities planai…

Abu nuoširdžiai bando situaciją pakeisti, bet santykis vėl ir vėl suyra. Gal tuo etapu kažkuris, o gal abu, turi per mažai išminties… gal per mažai jėgų… gal valios… Sunku pasakyti. Tiesiog – nepavyksta. Lieka vienintelis sprendimas – atsisveikinti ir – galbūt – susitikti kitomis aplinkybėmis.

Panašią patirtį išgyvenau prieš keletą mėnesių. Tik ne su žmogumi, o su kompanija, kurią mylėjau, gerbiau ir su visu nuoširdumu mačiau, kokia nuostabi ateitis jos laukia (“who it is to become“). Visi, kuriems esu pasakojusi apie Pixelmator Team, tikrai prisimins, kaip su užsidegimu, pagarba ir net įkvėpimu pasakodavau apie visa, ką darėme, ką planavome.

Deja, dėl įvairių asmeninių priežasčių, nepajėgiau rasti būdo kartu dirbti efektyviai ir su džiaugsmu. Gal per silpna buvau, gal per mažai išminties turėjau, gal trūko valios. O gal tikrai buvome per daug skirtingi. Nežinau. Tačiau po pusės metų pastangų supratau, kad privalome atsisveikinti.

Vos per porą savaičių įsivažiavau su veikla, kuria užsiėmiau anksčiau (Inspirata.lt). Vėl padėjau žmonėms kalbėti sklandžiau. Labai nustebau pamačiusi, kad mano įgūdžiai ne tik nesumenko, bet, Pixelmator precizikos dėka, jie labai sustiprėjo. Jau buvo aišku, kad labai greitai galiu įsisukti į sėkmingą veiklą.

Bet…. Praėjo mėnuo. Pusantro… Ir dar šiek tiek… O aš kiekvieną rytą atsikeldavau ir kiekvieną vakarą atsiguldavau su tomis pat mintimis: ar negalėjau rasti kito sprendimo? Gal buvo kitas būdas?

Tvirtai tikiu, ir visą gyvenimą būtent taip elgiausi, kad į bet kokią veiklą, į kurią einu, turiu eiti 100%. Ne 99%, ne 99,8%. Bet visu 100%.

Inspirata.lt šiuo metu dar negalėjau būti 100%. Privalėjau kažkaip atitolti nuo kasdienybės, kuri vis iššaukdavo pasikartojančias mintis. Turbūt panašus jausmas lydi tuomet, kai iššiskiri su mylimu žmogumi. Vis dar myli. Bet turi judėti toliau.

Kaip tik tuo metu mano vienas bičiulis, nepakartojamas keliautojas Jacob, ruošėsi eiti Santiago keliu. Prisiminiau kitą mielą draugą, Arnoldą, kuris prieš metus juo ėjo ir norėjau abu supažindinti, kad pasidalintų savo patirtimis. Vienu metu mums bekalbant, abu atsisuko į mane, ir sako: “Ir tau reiktų eiti.“ 🙂 Tą pat vakarą nusipirkau skrydžio bilietus ir buvau pasiruošusi už dviejų savaičių pradėti savo kelionę.
Savaitė prieš skrydį buvau tyloje ir tiesiog klausiau savęs, kas man šiandien svarbu.
Supratau, kad šiuo metu mano širdyje mano ateičiai nėra verslo plano, nei noro 100% pasinerti į kitą veiklą…

Vienintelis dalykas, kas buvo nepakitę – noras gyventi apsuptai grožio, gėrio ir meilės. Visi tikrai laimingi mano gyvenimo momentai susiję būtent su mano pačios vidiniu džiaugsmu ir gebėjimu aplinkoje ir kituose matyti galimybes, grožį, gėrį. Su gebėjimu mylėti. Tačiau, dabartinis pasikartojantis vidinis monologas tam tikrai trugdė.

Nusprendžiau kelionę paskirti būtent tam – visą mėnesį apsupti save vien tik grožiu (gamta), išmintimi (audioknygos) ir meile (tokias jau knygas pasirinkau). Visą mėnesį neturiu jokių kasdienių rūpesčių. Visus poreikius ir norus pastūmiau į šalį ir tiesiog einu. Kasdien po 10, 11, 12 valandų. Klausau audioknygų apie tikėjimą, santykius, meilę ir gėrį (Naujasis Testamentas, V. E. Frankl, L. Hay, Dr. W. Dyer, Dr. H. Schucman ir kt.). Apie viską, kas, žinau, yra nekintama, amžina. Eidama stebiu gamtą ir jos grožį, o atėjusi į nakvynės vietą skiriu laiko mąstyti ir rašyti.

Taigi, tai mėnuo, kurį skiriu grožiui, gėriui ir meilei.
Jei labai trumpai:
1. Kelionės priežastis: poreikis atnaujinti mintis po išsiskyrimo su mylima kompanija;
2. Palaikymo komanda ir įkvėpimas: Arnoldas ir Jokūbas;
3. Kelionės tikslas: mėnesį laiko skirti tam, kas svarbiausia: grožiui, gėriui ir meilei.

Rugpjūčio 3 d. Iš dienoraščio Facebook’e

Lyja. Eina du piligrimai. Vienas piligrimas atsisuka į kitą ir pradeda:
– Nekenčiu tokio oro! Neįmanoma eiti. Viskas permirkę, varva, batai sumirkę ir sunkūs… Geriau iš viso nebūčiau pradėjęs šitos nesąmonės. Lietus sugadino mano kelionę! <…>
Kitas atsako:
– Baik tu! Kaip gera! Gaivu! Nei kiek nekaršta, mažai žmonių kelyje, mes nerealiai kieti, kad einam per lietų! Tobulas oras! Aš čia kaip tik važiavau, kad išbandyčiau save. Dabar – puiki proga. Einu ir stiprinu ne tik savo kojų raumenis, bet ir imunitetą, ir emocijas, ir teigiamą požiūrį… Nerealiai gera kelionė!

Aplinkybės neformuoja žmogaus. Jos tik atseidžia, koks jis yra.

Didžiausia laisvė yra ne tai, kad galime rinktis ir formuoti aplinkybes (kartais – negalime), bet tai, kad bet kokioje situacijoje galime rinktis, kaip į ją sureaguosime.

Viena svarbiausių pamokų, kurios pakeitė mano gyvenimą – sąmoningas pozityvumo įprotis – gebėjimas visuose dalykuose matyti gėrį, naudą ir prasmę.

Prieš dvi dienas teko laimė dar kartą išbandyti savo mąstymą.

Po daugybės valandų šlapiomis kojomis laipiojant kalnais, įsigijau žaizdą, kuri gana stipriai užsikrėtė. Vieną dieną taip baisiai skaudėjo, kad visai negalėjau eiti, dvi naktis likau tame pat mieste (Santander) ir kitą dieną apsilankiau pas gydytoją.

Sunku nupasakoti, kokią sau šventę iš šio įvykio susikūriau! Buvo nerealu!

  1. Išsinuomojau kambarį puikiame viešbutyje su balkonu į jūrą, todėl ne tik fantastiškai pailsėjau, bet ir turėjau progą šokiruoti viešbučio darbuotojus ir lankytojus, kai prabangiame viešbutyje paprašiau štampuko mano piligrimo pase. Labai smagi situacija! Visi, kas tik matė, krizeno ir klausinėjo, kodėl nusprendžiau leistis į tokią kelionę.
  2. Antrą dieną šiaip taip prisiverčiau nušlūbčioti į prie pat viešbučio esantį restoraną ir pasiėmiau savo vieną mėgstamiausių šio regiono patiekalų – paella! Maistas buvo visiškai fantastiškas. Dar dabar prisiminus gera darosi. 🙂

  3. O ligoninėje…. Ligoninėje mano žaizdą apžiūrinėjo ne šiaip gydytojas, o nuostabus, geras, protingas ir linksmas gražuolis :)) Ir dar – nemokamai! Taip smagiai su juo ir praleidome gerą pusvalandį.

  4. Per poilsio dieną pilnai atsigavo raumenys ir šiandien jau gana toli nukeliavau nuo Santander: iki pat neįtikėtinai gražaus Santillana del Mar miestelio. Mažulytis… Bet fantastiškai gražus. Akmenimis grįstos gatvelės, daugybė namų, išpuoštų gėlėmis, ir mažos, jaukios kavinaitės. Fantastika!

Jei ne mano žaizda, jei ne tas užkrėtimas, ši diena nebūtų nei per pus tokia nuostabi!


Per pastarąsias dienas nukeliavau 320 km pėščiomis. Liko 529 km! Dabar tai atrodo ne taip ir daug… 🙂

imageRytais vis dar pasidažau skruostus, susisegu plaukus sagtele, pablizginu lūpas.

Tačiau kelyje vis dažniau tenka sutikti “pavargusių“ keliautojų, kurie iš nuovargio susitaiko su “bus gerai ir taip“ požiūriu.

Štai ir šiandien sutikau vaikinuką, kuris prie kuprinės buvo prisisagstęs džiūvančių kojinių ir apatinių kelnaičių. Per sunku išlikti pasitempusiu. Gaila…

Ne aplinkybės formuoja žmogų. Jos tik atskleidžia, koks žmogus viduje. Jei eiti (visai nesvarbu, kur), tai pasitempus. 🙂

Su meile,
Marija

Rugpjūčio 6 d. Iš dienoraščio Facebook’e

Šiandien lipu, lipu, lipu į kalną… Lipu… Ilgaaai… Į viršų su dviračiu vos kvapą gaudydamas mina kokių 13 paauglys. Wow… Nustembu – tikrai stiprus…

Už kokių 3 minučių – zuuummmm pro šoną. Tas pats vaikinas lekia žemyn, balsu juokiasi, kažką ispaniškai šūkauja…

Tiek energijos įdėta! Kam? Kad pasimėgautų. 🙂

Smagaus vakaro!

Su meile!

Rugpjūčio 10 d. Iš dienoraščio Facebook’e

Šiandien buvo labai sunki ir labai graži diena. Daug kalnų ir daug nuokalnių. Maži kaimeliai, miško takai, jūra, upeliai ir daug daug saulės.

Prieš lipant į kokį dešimtą kalną jau negalvojau “o ne… dar vienas kalnas“. Dabar jau džiaugiausi: “Puikiai! Viršuje bus labai gražu, o po to – nuokalnė!“. Taip ir būdavo. Kiekvieną kartą… 🙂

Linkėjimai!

Rugpjūčio 11 d. Iš dienoraščio Facebook’e

Pagrindinė priežastis, kodėl kartais pasijuntu nelaiminga (man tai labai nenatūrali būsena) – savigrauža.

Prieš keletą dienų rašiau apie mano gyvenime įvykusius pokyčius, dėl kurių trumpam “pamečiau“ savo laimę ir nusprendžiau eiti Santiago de Compostela keliu.

Šiandien kur kas geriau suprantu pagrindinę priežastį – tai ta pati, bjaurioji, savigrauža.

Nė nebūdama tikra, kodėl atsidūriau tokioje situacijoje, kaltinau save dėl to, ko nepadariau, ką padariau, ką “privalėjau“ padaryti, kokia “turėjau“ būti… Pridėkite visa, kuo kada nors esate save apkaltinę – tuo taip pat save kaltinau. Nuolat. Rytais. Vakarais. Viduryje nakties. Jau suprantu, kad elgiausi neteisingai, beprasmiškai ir net labai žalingai.

Pirmiausia, todėl, kad ten, kur savigrauža, nėra nei laimės, nei ramybės, nei meilės. Vadinasi, ten, kur save griaužiantis žmogus, nėra laimės, ramybės ir meilės jį supančių tarpe. O tokia būsena absoliučiai prieštarauja mano laimės sampratai.

Antra, savigrauža Tau pačiam neleidžia pasitikėti savimi, nes nuolat primena apie tai, kad “ir vėl gali suklysti“. Savigrauža paralyžuoja ir atima iš Tavęs galimybę veikti, mokytis ir augti. Kitaip tariant, tai visiškai nenaudinga, kenksminga, beprasmė būsena.

Ką, tuomet, daryti, kai padarei klaidą (ar manai, kad ją padarei)?

Prisimink, su kokia meile ir kantrybe tėvai leidžia “klysti“ savo vaikams.

Juk kai vaikas mokosi vaikščioti, tėvai nestovi šalia ir nebaksnoja pirštais: “tau ir vėl nepavyks, praėjusį karta “suklydai“, kam čia dar stengiesi???“. Jie juk, veikiau, su meile, kantrybe ir žinojimu, kad vaikas eis, kai tik bus pasiruošęs, palaiko jo ranką, kad būtų lengviau žengti pirmuosius žingsnius. Ir nei vieno nukritimo jie nelaiko “klaida“. Nėra klaidos, kai mokaisi eiti. Kodėl, tuomet, mes save kaltiname, kai mokomės kitų dalykų?

Kiekvienas įvykis, jei tik eini pirmyn ir mokaisi, yra naujas. Tu dar jo “nemoki“ atlikti teisingai ir gali būti, kad “suklupsi“. Jei augi, vadinasi, mokaisi “vaikščioti“.

Jei pirmą kartą suklupęs iš karto imi save griaužti, ar bandysi dar kartą? Kodėl gi mes sau tokie žiaurūs? Ar tikrai norime patys iš savęs atimti tai, kas brangiausia: galimybę augti ir tapti tokiais, kokiais giliai viduje žinome, kad galime tapti (“who you are to become“)? Ne. Ne. Ne. Aš nenoriu. Todėl renkuosi į savo “klaidas“ – nuo šiol vadinsiu jas pamokomis – žiūrėti su meile. Tai pamokos, kurios augina ir stiprina.

Jei padarei klaidą – tuo metu kažko nesupratai, nežinojai, pasikliovei neteisinga vertybe ar netiksliai įvertinai situaciją. Taigi, dar nemokėjai eiti.

Kai mano sūnus, Elijas, pirmą kartą savarankiškai atsisėdo, pravirkau iš laimės! Plojau, sveikinau Jį ir džiūgavau! Tačiau iki pat tos dienos nė akimirkai netoptelėjo jo skubinti ar, juo labiau, kaltinti dėl “nesėkmingų bandymų“. Žinojau, kad tai įvyks, ir, kai įvyko, labai džiaugiausi.

Tikiu, kad būtent taip turiu žiūrėti į kiekvieną savo pamoką. Dėl to keičiu savigraužą į meilę. Į pasitikėjimą, kad, kai tik ateis metas, aš tikrai vaikščiosiu. Renkuosi pati sau paduoti ranką, kai mokausi. Nes jei pati savęs nepalaikysiu, kas gi palaikys? Kitas? Bet juk ir Jam reikia, kad kažkas palaikytų Jo ranką… Ne. Aš be savigraužos mokysiuosi pati ir, jei tik pakaks jėgų, palaikysiu ranką ir Jam.

Nėra klaidų. Yra tik pamokos. Su meile jas priimkite ir džiūgaukite, kai pavyks. Nes tikrai pavyks.


Apie planus.

Šiandien užsisvajojau ir be pertraukos nuėjau apie 22 km (kalneliais ir pakalnėmis tai jau daug). Pradėjau planuoti, kur sustosiu pailsėti ir užkąsti šviežių figų, kurias įsigijau anksti ryte vaisių parduotuvėlėje. Už 2 km turėjau praeiti pro miestelį. Žinoma, ten ir suplanavau stotelę. Deja, miestelis buvo toks mažas, kad neturėjo nei vieno kampelio nutūpti. Niekis! Dar tik 24 km.

Atsivėriau savo tikrai labai protingą Buen Camino programėlę, kuri rodė, kad dar už 5 km nuo miestelio (iš viso būčiau nuėjusi 29 km be stotelės!) – Saint John bažnytėlė. Gerai. Eisiu ten pailsėti. Juk visada prie bažnytėlių mažas parkelis, keli suoliukai ir šviežias vanduo (iš tiesų, čia, Ispanijoje, dažniausiai taip ir yra).

Jau gerokai pavargusi, einu į suplanuotą užtarnauto poilsio vietą. Sunku. Ir darosi vis sunkiau. Pakelėje prieinu labai jau jaukų suoliuką. Žinote, tokį mažą, apsuptą medžių, pavėsyje… Bet aš juk stipri – nueisiu ten, kur užsispyriau nueiti – prie Saint John.

Jau visiškai pervargusi, pažiūriu į savo GPS – liko tik vienas posūkis! Valio! Kiek paspartinu žingsnį – tuoj poilsis!

Ir… už to posūkio… Saint John.

Gero poilsio!

Su meile,
Marija

Rugpjūčio 12 d. Iš dienoraščio Facebook’e

Jei rankoje laikai perpjautą apelsiną ir jį stipriai stipriai suspaudi, kas nutinka? Klausimas toks pat paprastas, kaip ir atsakymas. Iš jo ištrykšta sultys. Ir ne kokios kitokios, o apelsino sultys. Nesvarbu, kada spaudi – ryte, vakare, vasarą ar žiemą. Gauni lygiai tą patį – apelsino sultis.

Taip ir su žmogumi. Žmogus elgiasi lygiai taip, kaip jaučiasi viduje. Beprasmiška tikėtis, kad Jis bus malonus ir mylintis, jei Jo viduje skausmas ar pyktis. Dėl to Šventajame rašte parašyta: “Mylėk savo artimą, kaip pats save“. T.y. Pirmiausia, mylėk save, tuomet galėsi mylėti ir artimą. Iš Tavęs negali sklisti meilė, jei savyje jos neturi. Nesvarbu, bandai ryte, vakare, vasarą ar žiemą. Todėl šiandien dilinuosi keliomis idėjomis, kurios gali padėti savyje turėti daugiau meilės, kad galėtum ja dalintis su kitais.

  • Nesmerk ir nekritikuok. Tai nėra lengva. Mes įpratę įsivaizduoti, kad tik kritikuodami kitus galime pademonstruoti savo įžvalgumą, žinias, stiprybę… Todėl savo viduje su didžiuliu atkaklumu sąmoningai brandiname “įvertinimo“ (kritikos) gebėjimus.

Kas nutinka tuomet, kai juos “išpuoselėjame“? Vietoje to, kad atkreiptume dėmesį, kur artimas stiprus, ieškome jo silpnybių. Ištobulinę šį gebėjimą, pradedame jį nuolat, kiekvieną akimirką taikyti ir… sau. Pradedame ieškoti savo silpnybių ir susitelkiame tik į jas. Kuo daugiau savo silpnybių matome, tuo menkesni jaučiamės. Skaudu? Taip. Tačiau tai tiesa.

Negana to, kai patys taip elgiamės, įsivaizduojame, kad ir kiti lygiai taip į mus žiūri. Pasaulis tampa negatyvus ir prieš mus iš anksto nusiteikęs. Baisu? Taip. Bet tik tol, kol pats taip elgiesi. Tereikia kitame įžvelgti Jo stiprybes (kurių, pažadu, turi absoliučiai visi) ir netrukus įgausi įprotį pastebėti savąsias. Taip pat dings baimė, kad kažkas Tave smerkia, nes dabar Tu tikiesi, kad ir kiti Tavyje ieško stiprybių.

  • Būk kantrus savo išsipildymui. Kai vaikas mokosi vaikščioti, tėvai juk nebara jo, kai jis pargriūva ir nelaiko jo mėginimų “klaidomis“. Jie tiesiog žino, kad ateis laikas, ir jų vaikas vaikščios. Jie su meile laukia šios dienos, ir, jai atėjus, ima džiūgauti ir sveikina. Taip ir Tu daryk sau. Su meile ir pasitikėjimu primink sau, kad visa, ko nori išmokti, tikrai išmoksi. Ir nesmerk savęs, kai Tavo mėginimai nesėkmingi. Net jei nepasiseka 1000 kartų. Žinok, kad ateis laikas, ir Tu vaikščiosi. Taip stipriai Tave mylėjo tėvai. Ir Tu save taip mylėk.
  • Būk savo paties palaikymo komanda. Kai prieš Tave nauja galimybė, kuri kviečia pasistiebti ir paaugti. Atidžiai sek, ką Tau kalba pats artimiausias žmogus pasaulyje – Tu pats. Prisiimk atsakomybę už tai, ką kartoji savo mintyse. Jei sau sakysi “Tau nepavyks“ – kas kitas Tau įrodys, kad pavyks? Jei sau sakysi “Man pavyks!“ ir su kantrybe ir užtikrintumu bandysi tiek kartų, kiek prireiks, kas Tave sustabdys?

Šiandien man daugelis sako, kad esu stipri ir drąsi, kad išsiruošiau eiti Santiago de Compostela keliu. Bet tai nevisai tiesa… Man buvo / yra lygiai taip sunku, kaip būtų Tau, ar bet kam kitam. Skirtumas tas, kad aš savęs nesustabdžiau prieš važiuojant. Palaikiau save sau sakydama, kad “Viskas bus gerai. Aš daug keliavau ir žinau, kad rasiu išeitį iš bet kokios situacijos“. Raumenys sustiprėjo eigoje, aplinkiniai padėjo susiorientuoti, vidinis dialogas nurimo ir aš galiu tiesiog eiti ir mėgautis. Nes savęs nesustabdžiau nepabandžiusi.

  • Leisk laiką su savimi. Sunku rasti vertingesnę dovaną… Kai esi su artimu žmogumi, kaip žinai, kad Jis Tave brangina? Jis nori su Tavimi leisti laiką. O būdamas šalia pasiteirauja, kaip gi Tu šiandien laikaisi? Kaip jautiesi? Ką Tu planuoji įgyvendinti ateityje? Jei nori parodyti, jog Tu pats save brangini, daryk tą patį. Kai kas tai vadina meditacija, kai kas – retrospekcija ar planavimu. Kai kas – tyliu romanu su savimi. Jei kasdien savęs paklausi “Kaip gi aš jaučiuosi? Kas mane šiandien pradžiugintų?“, Tavo gyvenimas taps daug aiškesnis ir Tu labai stipriai nustebsi supratęs, koks brangus bičiulis gali būti pats sau. Taip tapsi savarankiškesnis, stipresnis, geriau žinosi, kur link nori judėti toliau ir pajusi, kad save brangini.

  • Žaisk. Nebūk nulat toks rimtas… Rask saugią aplinką, kurioje gali tikrai gerai padūkti. Iš pradžių gali būti sunku, tačiau kai pamatysi, koks tai didžiulis malonumas, darysis vis lengviau. Labai daug ko mokausi iš savo vyro ir dūkti jis moka geriau, nei bet kas kitas… O, kaip gražu žiūrėti, kai jis su mūsų sūnumi dūksta vandens parkuose! Ko tik jie neišdarinėja… Purškia vienas ant kito vandenį – tiks… pradžiai. Leistis žemyn galva nuo trasų – būtinai. Mesti daiktą ant čiuožyklės ir leidžiantis jį gaudyti – o taip. Ir taip toliau… Jiems tai – didžiulis malonumas, lydimas spindinčių akių, krykštavimų ir džiaugsmo. Mano žaidimai visai kitokie. Labai mėgstu Lego. Valandų valandas galiu konstruoti keisčiausius pastatus ir transporto priemones… Beprasmiška? Bet kaip įdomu! Koks Tavo žaidimas?

  • Atleisk. Kai pykstame, ar savyje laikome nuoskaudą, labiausiai kenkiame sau.

Gyvatės įkandimas nenužudo. Nužudo nuodai, kurie pasklinda po visą kūną ir jį užnuodija. Taip ir kito padaryta skriauda trunka tik trumpą akimirksnį. Bet tai, kad negebame skriaudos atleisti, nuolat nuodiją mūsų mąstymą ir jausmus. Jei atleidžiame, skriauda nustoja skaudinti ir Tu gali pasveikti. Tai didžiulė dovana sau… Kai sunku atleisti, primink sau, kad tai bus Tavo meilės sau įrodymas. Sakyk: “Aš renkuosi būti sveikas, todėl atleidžiu“.

  • Rūpinkis savo kūnu. Tu neesi kūnas, bet Tu esi kūne. Ir tam, kad galėtum nevaržomas save išreikšti, kad turėtum jėgų ir energijos, Tavo kūnas turi būti stiprus. Todėl Tavo pareiga juo tinkamai pasirūpinti. Kai kūnas sveikas, stiprus, kai jis atrodo taip, kaip Tu nori, kad jis atrodytų, Tu gali savimi mėgautis.

Seniai atsisakiau produktų, kurie mane labiausiai žalojo: miltai, cukrus, pieno produktai. Taip pat, kasdien sportuoju. Bet ne tai, kas madinga ar patogu, o tai, kas man asmeniškai teikia didžiulį malonumą – sportinis ėjimas.

Ar žinai, kas žaloja, o kas stiprina Tavo kūną? Ar jau radai sporto šaką, kuri Tau maloni? Jei ne – tiesiog save daugiau stebėk, bandyk naujus dalykus ir būtinai paklausk tų, kurie rado savo atsakymus. Labai greitai pamatysi, kaip lengva gyventi sveikai ir kartu tuo mėgautis. Aš jau džiaugiuosi Tavo augančia meile savo kūnui. Tai didžiulė laimė.

  • Apsupk save malonia aplinka.

Ar Tau yra tekę eiti į svečius ir pajusti, kur esi tikrai labai laukiamas? Ar žinai, kaip gera užeiti į namus, kai jie tvarkingi, kai Tavo garbei ant stalo vaisiai ir gėlės, ir kai ant stalelio kambario kampe dega žvakė? Mes su vyru vienas kitą taip pasitinkame beveik kiekvieną vakarą…

Būk savo paties garbus svečias ir pamatysi, kaip namai, o kartu ir Tavo širdis, prisipildo šilumos ir jaukumo.

  • Praktikuok dėkingumą.

Kai esi dėkingas, negali jausti nieko kita, tik džiaugsmą. Tu prisimeni visa, ką gero esi gavęs iš artimų žmonių, iš gyvenimo ir iš savęs. Pajunti, kad esi saugus, nes bet kokioje situacijoje atsiras tie, kuriais galėsi pasitikėti. Taip pat žinai, kad kiekvienas gražus gestas rodo, jog kažkam esi brangus ir nudžiungi tai prisiminęs. Dėkingumas suteikia daug energijos ir pozityvumo. Su sūnumi kiekvieną vakarą prieš miegą padėkojame kažkam, kas tą dieną mus nudžiugino ir sustiprino. Sau, artimiesiems, mokytojams, maloniam pardavėjui ar Kūrėjui. Tai labai suartina ir pripildo širdį malonių, šiltų jausmų.

  • Gerb save ir nesileisk į Tave žeminančius santykius.

Tu visada gali rinktis. Jei ten, kur esi, kažkas su Tavimi elgiasi nepagarbiai ar nemaloniai, neverta ginčytis ir kurstyti konflikto. Taip tik pats save įvelsi į situaciją, kurioje tikrai jausiesi blogai. Negana to, taip, pats to nesuprasdamas, įtikėsi, kad neturi savyje meilės. Jei kitas savyje neturi meilės ir dėl to iš jo sklinda pagieža, pyktis, grubumas, tai rodo tik tai, kas yra jo viduje. Tai visiškai nieko bendra neturi su tuo, kas Tavo viduje. Rūpinkis, kad į Tavo vidų nepatektų kitų klaidos.

Labai tikiuosk, kad šie keli patarimai padės Tau save pamilti. Kad būtum pilnas laimės, ir kad ryte, vakare, žiemą ir vasarą iš Tavęs sklistų džiaugsmas, laimė ir ramybė.

Net jei imsi taikyti tik vieną ar du punktus iš šio sąrašo, labai greitai pamatysi, kaip pasikeis Tavo gyvenimas. Ir Tu norėsi dar…

Stiprybės, kantrybės ir džiaugsmo!


Kelionėje sudeginu LABAI daug kalorijų, todėl leidžiu sau valgyti bet ką ir bet kiek. Kai noriu, valgau tris ledus, kai noriu, valgau ryžių patiekalą paella, kai noriu, šviežiai keptą žuvį… Leidžiu sau viską, ko tuo metu noriu. Todėl šiandien labai sunku paaiškinti, ką ant mano vakarienės stalo veikia vaikiška kalakutienos tyrelė, dvi vaikiškos vaisių tyrelės, kriaušė ir baltymų batonėlis.

Su meile,
Marija

Kodėl pasirinkai vienatvę? – klausiu aš.

Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinės – dvi.

Pirmiausia, jau kurį laiką jaučiau, kad mano gyvenime trūksta tylos. Aplinkiniai gali padėti atrasti efektyvesnius būdus įgyvendinti tai, ko trokštame, tačiau suprasti, ko gi iš tiesų trokštame, padėti negali niekas. Tai išgirstame tyloje, kai klausome savo širdies. Šiuo metu būtent tai ir turėjau padaryti – įsiklausyti.

Antra, su Aurimu, sutuoktiniu, kartu esame jau daugiau nei 17 metų. Esame labai artimi, visuomet vienas kitą palaikome ir branginame kiekvieną drauge praleistą akimirką. Ir… jaučiamės įsipareigoję – vienas prieš kitą – būti laimingais. Keliauti viena nusprendžiau todėl, kad savo klausimus atsakyčiau pati, netrikdant man brangiausių žmonių ramybės.

Kiek sudėvėti batų, ar viena pora gali tokį kelią atlaikyti :)?

Batai atlaikė, tačiau įkyrios, bergždžios, varginančios mintys – ne. 🙂

Kas Tau buvo svarbiau – procesas, pati kelionė, ar tikslo pasiekimas?

Na, tiesa ta, kad svarbiausia man buvo tyla. Dėl to man buvo veik tas pat, ar ėjau nuostabiai gražiais kalnais, ar greitkelio šalikele. Norėjau prisiminti, kad po visais materialiais pavidalais, po visomis emocijomis ir rūpesčiais vis dar yra ta pati Marija – laimingiausia pasaulyje moteris. 🙂 Esu tikra, kad net ir pačiose sunkiausiose situacijose galime būti laimingi. Jei tik išdrįstame. Tiesa, nelaikiau to “tikslu“. Buvau tikra, kad tai įvyks ir tiek. Be mano pastangų.

Rugpjūčio 13 d. Iš dienoraščio Facebook’e

Vakar einant pajutau, kad kelionėje pradedu nuobodžiauti. Keliuosi beveik tuo pat metu, einu, ilsiuosi, klausau knygų, rašau… Todėl nusprendžiau imtis priemonių.

Šiandien atsikėliau 4:30 ryte ir jau 5:00 buvau kelyje. Taip, man pavyko, rutina lūžo.

Einant aklinai tamsiais miško takeliais nenorom prisimeni visas kada nors turėtas baimės, iš visų pusių girdi nepažįstamus garsus, šian bei ten pamatai švytinčias lapės ar dar kokio padaro akis, o pradėjus švisti – išvysti visai kitokią gamtą.

Gražaus ryto!


Pakomentuok savo išsireiškimą “Lūžo rutina“. Ar tai reiškia, kad žmogus pripranta prie miego stokos ir nuovargio?

Ši kelionė nebuvo nepakeliamai sunki fiziškai. Viskas priklausė nuo manęs pačios. Jei norėjau, ėjau labai daug, jei norėjau – kiek mažiau. Tiesa, miegojau gerokai mažiau, nei esu įpratusi. Tiesa, kad dažniausiai jaučiausi fiziškai pavargusi. Tačiau tiesa ir tai, kad viduje buvau labai nurimusi, todėl išoriniai iššūkiai atrodė visai paprasti. Prie tokių fizinių iššūkių, kokius patyriau aš, taip – tikrai galima priprasti 🙂 Iš karto, kai nurimsti viduje.


PATARIMAI KELIAUTOJAMS I

Nuėjau daugiau nei 600 km. Jau gaunu nemažai žinučių iš draugų ir pažįstamų, kurie taip pat nori/planuoja leistis į šią ar panašias keliones, todėl nusprendžiau pasidalinti keliais patarimais.

Pradėsiu nuo daiktų, kuriuos rekomenduoju turėti tokioje kelionėje. Mano prioritetai: patogu, labai mažas svoris.

  • Specialūs batai. Geriausia: su auliuku, Gore-Tex membrana, kuri apsaugo nuo drėgmės, ir Vibram padu. Tikrai labai svarbu, kad juos jau būtum panešiojęs… Labai svarbu! Žinojau ir aš, kad svarbu, deja, kelionę susiplanavau labai spontaniškai, todėl batus įsigijau likus mažiau nei savaitei iki išvykimo. Tu taip daryti tikrai nenori! Per pirmas dvi savaites gavau 18! pūslių. Bjauriai skamba, žinau, sakau, nes tikiuosi, kad tai padės Tau nepadaryti tokios pat klaidos.
  • Trekinimo basutės. Nesuklyskite – kalbu ne apie “šlepetes“, bet apie specialias basutes sunkioms trasoms. Kiekvieną rytą, kol dar vėsu, einu su specialiais batai, tačiau neįsivaizduoju, kaip su jais įmanoma patogiai jaustis, kai pradeda kepinti saulė. Vidudienį persiaunu specialias basutes. Visada. Ir kiekvieną dieną, kai persiaunu, labai apsidžiaugiu. 🙂 Pati turiu Cupron Source – jos tikrai patogios, bet gal rasite ir kitokių.

P. S. Tokios basutės – labai patvarios ir nebijo drėgmės. Galite jas naudoti ir bristi į jūrą, ir eiti į dušą. (Montis Magija)

  • Trys palaidinės. Daug kas siūlo sintetines, bet pati jų labai nemėgstu, todėl einu su medvilninėmis – man tiesiog taip patogiau. Kodėl trys? Tą, su kuria eisi, būtinai vakare plausi. Gali būti dienų, kai viena nespės išdžiūti, o kitą nešiosi dienos metu – vakare tikrai norėsis švarios ir sausos… Tiesa, palaidinių būna LABAI lengvų – būtent tokias ir imkite. Merginoms – tinka ir palaidinės su petnešėlėmis – nebijokite, kuprinė pečių nenutrina, o jaučiatės vėsiau.
  • Šortai. Tavo mėgstamiausi šortai, tinkantys ir lengvam sportui. Vakarais su jais daryk tempimo pratimus.

  • Kelnės/šortai. Turizmo prekių parduotuvėse rasi kelnių, kurių apatinė klešnių dalis nusisega. Labai rekomenduoju. Čia dažniausiai tikrai šilta. Negana to, kai eini – visada šilta. Kol kas taip ir neprisisegiau apatinės dalies, nes tiesiog neprireikė.

  • Jei vietoje jų būčiau turėjusi paprastas kelnes: a. būčiau privalėjusi įsidėti papildomai ir dar vienus šortus (svoris), b. kelnių taip ir nebūčiau nei karto panaudojusi. Beje, dažnai tokios kelnės/šortai LABAI patogios ir atrodo tikrai gerai.

    • (Merginoms) Sijonas. Kad ir kaip keistai skambėtų – manau, kad tai patogiausias drabužis. Ne dėl grožio, dėl patogumo. Su juo tiesiog vėsiau eiti, patogiau susitvarkyti, laisviau. Pati turiu vieną sijoną ir jį naudoju tik ėjimui. Kiekvieną dieną. Net nei nespėja išdžiūti. Mano sijonas visiškai paprastas. Stora guma/juosta ties klubais ir vos aukščiau kelių siekiantis lygus, laisvai krentantis medvilninis audinys.

    P. S. Kol kas kelyje dar nesutikau nei vienos moters su sijonu. Tiesą sakant, nežinau, kodėl. Esu tikra, kad eiti su sijonu patogiau, nei su šortais…

    • Džemperis. Kai keliesi 6 ryto ir išeini su tamsa, kai vėjuotais vakarais mėgaujiesi vakariene su kompanija lauke, kai norisi šilumos – geras džemperis labai džiugina. Pati turiu tokį ir tikrai juo džiaugiuosi. Žinoma, gali rasti ir alternatyvų. Svarbu svoris ir šiluma.
  • Lietaus apsauga.

  • Kadangi, greičiausiai, bus labai šilta, siūlau pasiimti ploną, lengvą, tačiau patvarų lietpaltį. Ne striukę ir kuprinės apsaugą, o vieną lietpaltuką, kuris uždengs ir Tave, ir kuprinę. Bus žymiai patogiau jį užsidėti ir ne taip kaisi. Pati turiu labai paprastą, net be rankovių, kuris telpa vienoje saujoje. Jo visiškai pakanka, nes vaikščiosi trumpomis rankovėmis, o rankos labai greit išdžiūs. Lietus šiltas, todėl tikrai nesušalsi. Labai svarbu, kad lietpalčio kapišonas tvirtai laikytųsi ant galvos (su skepetėle ir gumele ar pan.). Kodėl? Čia vėjuota. Jei galvos apsauga tvirtai nesilaikys – ją laikysi rankomis ir negalėsi naudoti lazdų (kurios ypač praverčia lipant nuo lietaus slidžiu miško takeliu į kalną…).

  • Neimk kelnių nuo lietaus. Papildomas bereikalingas svoris ir su jomis kaisi. Pasiimk kuo paprastesnes apsaugas nuo lietaus, kurios užsimauna iki kelio ir dengia batą. To pilnai pakaks. Kam jų reikia? Net jei turėsi specialius batus, Tu turėsi ir kojines :). Kai stipriai lyja, per kojinę sušlaps visas bato vidus.

  • Trys poros kojinių. Dvejos – specialios specialiems batams. 🙂 Pakonsultuos parduotuvėje. Stebuklo nėra. Trečia pora – kūno spalvos, žemu auliuku, kurias dėvėsi su basutėmis. Kodėl jų iš viso reikia? Kad, esant dideliam karščiui ir krūviui, sukaitus kojoms, negautum pūslių.

  • Apatinis trikotažas. Trejos kelnaitės, dvi liemenėlės (jei reikia, aišku).

  • Skalbinių segtukai. Čia vėjuota. Tikrai pravers. Tik neimk daug.

  • Rankšluostis. Čia rimtai – neimk jokio rankšluosčio, kurio nėra čia: www.montismagia.lt LABAI geri, greitai džiūsta, neįtikėtinai lengvi ir veik neužima vietos.

  • Miegmaišis. Imk kiek tik rasi plonesnį ir, geriausia, atsisegantį per visą šoną. Labai karštomis naktimis (o tokių tikrai bus) norėsi miegmaišį tik pasitiesti ir miegoti neužsiklojęs.

  • Kuprinė. Tikrai labai svarbi Tavo kelionės dalis. Nuo jos priklausys ir nugaros skausmai, ir tai, kaip paparasta bus pasiekti gertuvę ar išsiimti/perpakuoti daiktus ir kt. Pati matavausi gal 100 kuprinių, kol buvau tikra, kad ji nespaudžia kaklo, gerai tvirtinasi per juosmenį, kad pasiekiu gertuvę ir kt. Išsirinkau Osprey Kyte 36l. Jei imsi tik tai, ką siūlau, tilpsi į 36l ir Tavo kuprinė, su visais daiktais, svers nedaugiau 7kg (mano sveria apie 5!) – o tai yra puiku. Labai džiaugiuosi ir rekomenduoju. Jei nerasi Tau tinkamos Osprey, kitas kokybiškas ir gerai apgalvotas variantas – Deuter.

  • Trekinimo lazdos. Šioje kelionėje – TIKRAI pravers. Daug kalnų ir slidžių, stačių vietų, todėl su lazdomis bus saugiau. Negana to, lazdos leidžia pagreitinti ėjimo tempą ir nuimti krūvį nuo kelių. Tu tikrai nori pasiimti lazdas! Kuo lengvesnes.

  • Dokumentai. Akivaizdu.

  • Banko kortelės ir gryni pinigai. Daugelis nakvynės vietų nepriima kortelių. Teks priprasti vėl nešiotis grynuosius.

  • iPhone ir ausinės. Net nerašau kitokio telefono. 🙂 Su iPhone fotografuoju, rašau, skambinu, atlieku mokėjimus, seku savo nueitus atstumus, stebiu kelią ir kt….

  • Pakrovėjas. Akivaizdoka. Miniu, kad nepamirštum.

  • Juice Pack. Papildomas įkraunamas pakrovėjas telefonui. Kai kuriose nakvyės vietose nebus patogaus priėjimo pakrauti telefoną, todėl tikrai pravers papildoma baterija. Taip pat, jei, kaip aš, kelionėje klausysi knygų (ar muzikos), gali praversti ir vakarais, keliaujant.

  • Vaistai. Pasiimk tik jei TIKRAI būtina. Kelionėje dažnai eisi pro miestus ir miestelius. Jei ko prireiks, nusipirksi. Rekomenduoju iš karto su savimi turėti šiuos:
    1) Dezinfekuojantį tepalą/skystį. Jei turėsi žaizdelių/pūslių, o jų turėsi, dezinfekuok. Nakvynės vietos tikrai ne visos “sterilios“.
    2) Deep Relief ar panašaus tepalo keliams ir pėdoms. Pamatysi, kam…
    3) Pleistrų. Įsigyk įvairių dydžių Compede pleistrų ir turėk labai lengvai pasiekiamoje vietoje. Vos tik pajunti, kad kažkur trina – klijuok! 🙂 Kai tai supratau, buvo kiek vėlu, bet dar kelių papildomų pūslių išvengti suspėjau ir aš.

  • Šampūnas. Rekomenduoju iš IKEA pasiimti labai patogius daugkartinio naudojimo 100ml dydžio kelioninius indelius, į kuriuos gali įsipilti savo mėgstamus prausiklius.

  • Skystas muilas. Viename iš indelių. Kelionės metu tikrai rasi, kur jį papildyti.

  • Ūkiškas muilas ar specialus turistinis skystis drabužiams plauti. Drabužius skalbsi kasdien, tačiau neimk kalno skalbimo priemonių. Jei pritrūksi, įsigysi čia.

  • Dantų pasta.

  • Dantų šepetėlis.

  • Skuteklis.

  • Mažos žirklutės nagams.

  • Tualetinis popierius.

  • Kremas nuo saulės. Aš pasiemiau 50. Gal net ir per stiprus, nes grįšiu taip ir nei kiek neįdegusi :).

  • Ausų kamštukai. Nakvynės vietose žmonės dažnai knarks. Pažadu.

  • Vazelinas. Vėjuota. Prireiks.

  • Šukos/plaukų šepetys. Įsigijau sulankstomą kišeninį šepetį: visur telpa, lengvas, neužima vietos.

  • Buteliukas vandeniui. Man pakanka 0,7l. Daugiau vandens tiesiog nenorėčiau nešioti ant pečių. Parduotuves ir specialias vietas įsipilti vandens sutiksi gana dažnai. Tikrai nereikia tempti didelio kiekio skysčių. Rekomenduoju skaidrų buteliuką, kad visada matytum, jog jis tikrai švarus.

  • Šaukštas/šakutė. Man labai patiko paprastas, tvirto plastiko sulenkiamas, dvipusis daikčiukas. Daugiau nieko ir nereikia.

  • Kepurė/skrybėlė. Nėra 100% būtina. Naudoju retai, tik kai tikrai spigina saulė.

  • Akiniai nuo saulės. Kažkam gal ir nebūtina. Mano akys labai jautrios, todėl akinius naudoju veik kasdien.

  • Zip lock maišeliai. IKEA rasi labai patogų įvairaus dydžio daugkartinio naudojimo maišelių rinkinį. Jis idealiai tinka suskirstyti atskirai drabužius, prausimosi reikmenis ir kt. Tinka, nes beveik nei kiek neprideda papildomo svorio ir nešlampa. Įsidėk kelis maišelius atsargai, nes jie, deja, plyšta.

  • P.S. Kad idealiai tinka kelionėje suprasi ir iš to, kad keliautojai iš viso pasaulio turės tokius pat.

    • (Papildoma merginoms) Plaukų gumelė, plaukų segtukas, auskarai (kaip išvažiavau su mažiukais perliukais, taip jų ir neišsiveriu), pincetas, maža dildė, mini makiažo rinkinukas (labai mažas tušas, mažas antakių pieštukas, labai maža ružo dėžutė, be jokių teptukų – kažką sugalvosi!).
  • Maudimosi šortai/kostiumėlis (ačiū Andrius Repecka!)

  • Jei svarstai imti kažką, ko nėra šiame sąraše – 7 kartus pagalvok.


    PATARIMAI KELIAUTOJAMS II

    Štai keletas patarimų, kurie leis Tau išvengti kai kurių sunkumų ir iš tiesų mėgautis kelione:

    • Naudok Buen Camino programėlę. Visi Camino de Santiago keliai turi spausdintas knygas/žemėlapius, tačiau Lietuvoje jų nėra, jie sveria gana nemažai, žemėlapiai labai netikslūs (didelis atstumas, todėl mastelis sunkiai pritaikomas vaikščiojimui pėščiomis), jie nerodo Tavo dabartinės pozicijos ir kt. Ieškodama tinkamesnio vedlio buvau atsisiuntusi bene visas specialias programėles, skirtas šiam keliui. Buen Camino tikrai geriausia iš jų, kainuoja 1/3 popierinės knygos kainos (5eur) ir turi viską, ko reikia: labai detalius žemėlapius, kuriuose visuomet matysi, kur šiuo metu esi; rekomenduojamas stoteles su atstumais tarp jų, kurie padės labai lengvai planuoti kelionę; nakvynės vietų sąrašą kiekviename miestelyje su įvertinimais ir kontaktais, ir kt. Vienintelis programėlės trūkumas – ji nepateikia išsamių miestų aprašymų. Tačiau tam turėtų pakakti ir šio pdf: Caminos del Norte Ingles.
  • Būk sąžiningas įvertindamas savo jėgas. Planuodama kelionę ketinau eiti apie 35-45 km per dieną. Taip ir pradėjau… Pirmas dienas nuėjau po 33-36 km, tačiau iš karto pradėjo skaudėti raumenis, kelius, atsirado daug pūslių. Jei eičiau antrą kartą (kai eisiu antrą kartą?), pirmas dienas neplanuočiau atstumų. Eičiau tiek, kiek norėčiau. Raumenims ir sąnariams prisitaikius, didinčiau tempą ir atstumus. Būtent taip ir dariau po vienos dienos poilsio/žaizdos užkrėtimo gydymo. Nuo tos dienos skausmų neturėjau. Kitas būdas – pasitikrinti, kokius atstumus gali nueiti dar būdamas Lietuvoje. Tiesa, tai nebus visai tapatu, nes Santiago kelias labai kalnuotas, o kelionė trunka labai daug dienų. Viena po kitos… Tačiau įsivaizduoti galėsi. Bus aiškiau, jei žinosi, kad šiuo keliu eina ir maratonininkai (sutikau du), ir pensininkai, ir bet kas tame tarpe. Vyresni ir fizinio krūvio neturintys piligrimai renkasi apie 13-16 km per dieną etapus. Jiems tai jau daug. Labai gerą pasirengimą turintys keliautojai (abu maratonininkai) buvo pasirinkę apie 35-37 km per dieną. Tik kartą teko sutikti vaikinuką, sporto trenerį, kuris vieną dieną (ne kasdien!) nuėjo 56 km. Visa, kas šiuose rėžiuose – įmanoma 🙂

  • Eik savo tempu. Kelionėje susipažinau su labai įdomia alpinizmo/trekinimo gide. Ji kaip tik prieš keletą dienų buvo baigusi Frances kelią ir dabar “tyrinėjo“ Norte. Man ji labai patiko… Viską žinojo, viską buvo puikiai susiplanavusi, buvo stipri ir greita. Žinoma, pradėjau eiti kartu su ja. Labai greit! Po trijų dienų kelionės po 33-36 km per dieną labai sparčiu tempu kalnais ir nuokalnėmis, turėjau sau pripažinti, kad taip eiti negaliu. Turėjau, nes jau buvo kiek per vėlu – baisiai skaudėjo kelius ir pėdas, o atėjusi į nakvynės vietą nenorėjau nieko daugiau, tik tyliai viena sau gulėti ant žolės. Kai grįžau prie man tinkamo tempo, skausmai dingo ir galėjau toliau mėgautis keliu. Kelias yra individualus kiekvienam. Jei atsiras žmonių, kurie natūraliai norės eiti panašiu tempu (visuomet atsidranda…), puiku. Jei ne (nustebčiau), pabendrausite vakare. 🙂

  • Na, o jei jau persistengei, nes persistengei, pailsėk. Žinau, kad šį patarimą išgirsti bus kur kas lengviau, nes, jei jau persistengei, LABAI norėsi jį išklausyti. Vis gi, jį rašau, nes kelionėje sutikau keletą žmonių, kurie savęs nepaklausė net ir tuomet, kai skausmai buvo tikrai dideli. Dalis išvyko namo neužbaigę kelionės, kita dalis ją įveikė labai jau rūškani. Nustebsi, kaip net viena diena poilsio numalšina skausmus ir vėl gali eiti su džiaugsmu.

  • Daryk tempimo pratimus. Kasdien. Vienas didžiausių iššūkių einant didelius atstumus gana sudėtinga trasa – eiti su malonumu, be skausmo. Labai – tikrai labai – daug kam kelionėje pradeda skaudėti kelius, pėdas, nugarą ar kojų raumenis. Kai kurių skausmų tikrai galima išvengti ar juos labai stipriai sumažinti. Vienas jų – raumenų skausmai. Jei po kiekvieno ėjimo 20-30 minučių skirsi tempimo pratimams, kitą dieną sau padėkosi. Jei jau išsiruošei į tokią kelionę, turbūt žinai, kaip tai daryti, tačiau, tik dėl visa ko, štai iliustracija su pagrindiniais tempimo pratimais. Tiesa, jei neesi pratęs daryti tokių pratimų, būk atsargus. Juos darant turi jausti švelnų tempimą, jokiu būdu ne skausmą.

  • Kas 10-15 km daryk 5-15 min stoteles. Minėta profesionali trekinimo ir alpinizmo gidė iš Australijos davė keletą patarimų, kurie labai palengvino mano kelionę. Vienas jų – kas 10-15 km sustoti, nusiauti batus ir leisti pėdoms atvėsti. Ar gali įsivaizduoti, kaip atrodo Tavo pėdos po 2-3 valandų saunoje? Jei karštą dieną neleisi pėdoms atvėsti, jos taip ir atrodys.

  • Jei eisi Camino de Santiago del Norte trasa, turėk lazdas. Na, nebent ketini visą kelią bėgti, o ne eiti (pasirodo, ir tai įmanoma). Esu girdėjusi, kad tuomet nereikia. 🙂 Kitos išimties sugalvoti negaliu… Kelyje tikrai daug kalnų ir nuokalnių – lazdos Tau padės lengviau juos įveikti (rankų raumenys perims dalį krūvio). Jomis ypač džiaugsiesi kopdamas stačiais šlaitais per lietų, ar leisdamasis žemyn siaurais miško takeliais. Net ir eidamas pievomis ar asfaltu su lazdomis eisi greičiau ir lengviau.

  • Leisdamasis žemyn šiek tiek sulenk kelius ir jokiu būdu neskubėk (dar vienas minėtos gidės patarimas). Dažnai įsivaizduojame, kad didžiausias krūvis kojoms ir keliams – lipti į kalną. Iš tiesų taip nėra. Daugiausiai traumų ir skausmų atsiranda būtent leidžiantis, ypač jei tai darai skubėdamas ir “tiesiomis kojomis“. Tai suprasti labai svarbu, nes kelių problemos gali sugadinti visą kelionę. Svarbiausia – neskubėti ir vos vos pastebimai pritūpti. Jei labai skauda – gali leistis “zigzagais“, taip sumažindamas nuokalnės statumą, ar net atbulomis (kritiniu atveju). Tikiuosi, pastarųjų dviejų pasiūlymų Tau neprireiks taikyti…

  • Batų raištelių galus užkišk už įtvirtintų raištelių. Pradžioje gana dažnai turėdavau stoviniuoti iš naujo užrišti atsiraišiojusius batų raištelius. Po keletos dienų radau labai paprastą sprendimą – įtvirtinti raištelių galus taip, kad jie nebeatsirištų (prisegta).

  • Kai eini smėliu ar žvyru padengtu taku, kojinę užlenk ant bato aulo. Visi susiduria su problema, kad į batus prikrenta akmenėlių, smėlio, šiaudelių ir kt. Dėl to labai greitai atsiranda papildomos pūslės ir žaizdos. Po pirmo akmenėlio išbandžiau inovatyvų 🙂 sprendimą ir daugiau su šia problema susidurti neteko. Labai nustebau, kai su didžiuliu džiaugsmu šį patarimą priėmė ir minėta gidė, ir nuo 4 metų “trekinanti“ moteris iš Austrijos alpių. Kartais tokie paprasti sprendimai labai palengvima kelionę… (Prisegta)

  • Buen Camino programėlėje karts kasdien atkreipk dėmesį, ar suplanuotoje tos trasoje nėra alternatyvių kelių (dažnai jie pažymėti juodai). Kai kurios klasikinio kelio atkarpos nuobodokos ir turi gal kiek ir sunkesnes, bet gražesnes alternatyvas. Pavyzdžiui, vietoje asfaltuoto kelio kaimeliuose gali eiti pajūriu – nuostabu! Taip pat, kartais, klasikinis kelias veda per apylanką, nes tuo metu, kai jis buvo ruošiamas, tiesiog nebuvo kito kelio (pvz. tilto per upę). Bet… kartais… (labai atsargiais!) alternatyvus kelias veda per baisiai sudėtingas trasas… Kartą į vieną tokią pataikiau ir nuėjusi nemažą atkarpą supratau, kad nebeturiu kito pasirinkimo, o tik kopti LABAI didžiuliais kalnais, kai iki artimiausios nakvynės vietos – 25 km, pakelėje nieko! Miškas. Aš viena. Suprantu, kad į šią kelio atkarpą nebuvo įžengęs vei vienas piligrimas nežinia kiek laiko. Visą kelią skinuosi per voratinklius… Aukštyn…. ir žemyn… Tai tikrai buvo sunkiausia visos kelionės diena… Per dieną nuėjau 45 km (nes tiesiog nebuvo, kur sustoti), o mano iPhone Health app suskaičiavo, kad “užlipau“ į 231 aukštų pastatą (toks jau programėlės matas), neskaitant nusileidimų, kurie reikalauja nė kiek nemažiau pastangų.

  • Imk tik tai, ko tikrai prireiks. Žinau, kad visi patars su savimi turėti kuo mažiau daiktų ir Tu, greičiausiai, nepaklausysi. Turėsi keturias palaidines, du megztinius, striukę ir lietpaltį, gal net ir lietsargį (sutikau ir tokių). Ir… Tau bus sunku. Nuėjęs pirmas 3-4 atkarpas po 25-30 km pradėsi skųstis, kaip baisiai skauda nugarą ir, galiausiai, pasikankinęs dar keletą dienų, pusę daiktų išsiųsi paštu namo. Gal nereikia? Kai eini ir visą savo mantą neši ant pečių, net ir lengvi užkandžiai, kuriuos įsidėjai priešpiečiams, tikrai labai stipriai jaučiasi. Štai sąrašas daiktų, kurių tau prireiks. Visa kita – gal nereikia.

  • Jei tik norėsi, eidamas turėsi tikrai daug laiko tyloje. Tai puikus metas stebėti gamtą, savo mintis ir prisiminimus. Man būten tai ir buvo svarbiausia kelionės dalis. Tačiau dalį laiko gali skirti klausyti knygas, kurias visuomet svajojai perskaityti, bet neradai tam laiko. Įsigyti lietuviškų audioknygų gali audioteka.lt (yra ir mobili programėlė klausymui), angliškų – audible.com. Taip gat gali rasti daugybę nemokamų audioknygų. Pvz. 78 nemokamos audioknygos Lietuvių kalba.

  • P.S. Kai atsisiųsi programėlę savo išmaniajam įrenginiui ir įsigysi keletą knygų, pasitikrink, ar jos tikrai atsisiuntė į įrenginį. Kitaip Tau reikės interneto, kad galėtum jų klausyti.

    • Iš anksto užsisakyk pirmas dvi nakvynės vietas. Aplink kelią įsikūrę daugybė valstybinių (0-5 eur) ir privačių (10-15 eur) nakvynės vietų, todėl visos kelionės metu lengvai rasi, kur apsistoti. Tačiau pirmos dvi stotelės (Irun ir San Sebastian) – labai aktyvūs miestai, pilni ne tik piligrimų, bet ir turistų. Juose dažnai užimta (pagal booking.combooking.com) 95-98% visų nakvynės vietų. Jei nori rasti gerą ir nebrangią nakvynės vietą, šiuose miestose rezervuok iš anksto.
  • Neplanuok labai daug dienų į priekį. Vieną dieną, kai oras vėsus, norėsi eiti daug. Kita, kai labai labai karšta – vidudienį eiti bus tikrai sunku. Kiekvieną dieną eidamas matysi, kur nori sustoti, ką veikti ir pan. Perdėtas planavimas tiesiog bus bergždžias.

  • Išlik pozityvus. Tokioje kelionėje tikrai apstu momentų, kai “turi galimybę“ pasiskųsti. Pats puikiai žinai, kad tai nepadės, o tik privers Tave pasijusti dar ir dar blogiau.

  • Į ką sutelki mintis, tai ir yra Tavo realybė. Jei galvosi, kad sunku ir skauda – taip ir prisiminsi kelionę. Jei galvosi, kad gražu ir Tu stiprėji – tokia ir bus Tavo patirtis.

    Tai nėra burtai ar kokios psichologinės gudrybės. Štai, atlik labai paprastą bandymą – dabar pat. Kartu atlikime. Įsivaizduok, kad prieš Tave ant stalo citrina. Geltona, didžiulė, perpjauta pusiau. Paimi ją į ranką. Jos paviršius grublėtas, bet švelnus. Ji tvirta. Aiškiai jauti, kaip ją laikai savo rankoje. Pakeli ranką link nosies ir pauostai – tas citrinos kvapas… Jau gali aiškiai įsivaizduoti, koks jos skonis. Tuomet su kitos rankos pirštu imi ir keletą ratų perbrauki per drėgną citrinos paviršių. Ji vėsi. Pakeli pirštą prie burnos ir… taip… su juo palieti liežuvio galiuką. Koks jausmas burnoje? Iš tiesų. Koks jausmas dabar Tavo burnoje? Veikiausiai, nebe vaizduotėje, o iš tiesų, realybėje, Tavo burnoje ėmė kauptis seilės. Ar gali būti kas paprasčiau? Tu, su savo mintimis, gali išskirti seiles savo burnoje. Tu, su savo mintimis, gali daryti tokius neįtikėtinus pokyčius… Fizinius pokyčius.

    Akivaizdu, kad kiekviena mintis, kurią įsileidi į savo mąstymą, lemia ir Tavo emocijas, ir net Tavo fizinę būseną. Atidžiai pasirink, kokias mintis įsileidi. Nuo to priklauso kaip patiri savo gyvenimą, kiek džiaugsmo jame randi ir – netgi – ką jaučia Tavo kūnas.

    Jei turi kalusimų – mielai atsakysiu. Rašyk!

    Ir, žinoma, sėkmės kelionėje!

    Su meile,
    Marija

    There are people who want to walk the Camino de Santiago de Compostela. But they have doubts. And so they ask me: “Should I go?”.

    “Well…”, I tell them, “If you think you should go, you should go. If you think you shouldn’t go. You shouldn’t go.” And then I share my small discoveries. Like this.

    “No, not much has changed after I walked for 26 days in silence. Not much.

    – I just started to think more about the things that matter to me.
    – I just started to write more about what I think is meaningful.
    – I just found out that I love spending time with myself.
    – I just started to trust myself more. My heart as well as my judgement.
    – I just became much calmer because I experienced the ease with which I can resolve any issue.
    – I just started to love and appreciate myself more. Just the way I am. Right now.
    – I just measured (quite precisely, actually) that I love my husband to the moon and back.
    – I just remembered how beautiful and calming nature is.
    – I just understood how little material goods I need to be happy.
    – I just proved to myself that I can be positive in all kinds of situations, even when I’m in pain.
    – I just learned that I’m most healthy when I listen to my body.
    – I just became stronger physically.
    – I just learned to slow down and enjoy the quietness that is inside and around me.
    – I just decided to slightly shift my career so that I can nourish and share the virtues that I value. While working.
    – I just accepted the importance of committing myself to a long-term goal that keeps me on track no matter what.
    – I just learned the importance of chunking this goal into small/daily aims, which I can reach for with certainty.
    – I just started to celebrate the small, daily achievements that I make.
    – I just became so much more grateful for all the blessings that I already have.

    Well yes, some things have changed. Some – have changed.“

     Nuotraukos asmeninės Marijos.

    Reklama

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

    Connecting to %s