Pasaulis iš šalies

Fotografija – tai mano antras gyvenimas, kuris lyg judėtų šalia tikrojo, šalia to kasdienybės, kurioje vaikai, darbas, mokslai… Be proto įdomus jausmas, kaip kad stebėčiau pasaulį iš šalies; kaip kad žiūrėčiau filmą, užfiksuodamas patinkančias ištraukas.

Auginu stiprios valios vaiką

Augindama mūsų antrąją dukrą stipriai tobulėju. Per daug dažnai jaučiuosi, jog jos auginimas nemenkas kasdieninis iššūkis… Neretai save kaltinu, kad buvau silpna, nes “laužau” jos tvirtą valią. Koks gi tas mano stiprios valios vaikas? Paprastai tariant, tai sunkiai sukalbama, užsispyrusi, kietakaktė, beveik trijų sulaukusi, graži, šviesiaplaukė, simpatiška mergaitė. JI sąžiningas, be galo stiprus žmogutis, kuris nėra…

Ypatinga pažintis su psichologe Jolanta

Betgi telkti į save dėmesį reiškia stebėti, ieškoti, klausti. O kaip gi vis tik atsisėsti ant vieno suolo su vienatve ir nejaučiant baimės ir bėgimo nuo savęs susidraugauti? Pažinti savo vienatvę – tai visų pirma, pripažinti sau, kad kartais galiu taip jaustis – ir jaučiuosi.

Esi aktyvi ar į santykį linkusi moteris?

jei tokia žymi ir įtakinga persona aplankytų mane, ar nusedėčiau ramiai? Ar sugebėčiau išlikti savimi? Ar vis tik pasistenkčiau išskirtinai atrodyti ir elgtis ne taip, kaip įprasta?

Instagram ir Facebook meluoja

Paprastai tikime, kad tai ką matome socialiniuose tinkluose yra tiesa ir priimame parodytą kito asmens gyvenimą. Net po skyrybų ir prisimindama, kad atsirenku kokią informaciją apie save skelbti, vis dar, žiūrėdama kitų žmonių puslapius, patenku į šiuos spąstus.

Naujas laimės projektas: “Mokausi dėkoti“

Nuo gruodžio skelbiu sau naują laimės projektą – “Mokausi dėkoti“. Kas mėnesį dalinsiuosi savo atradimais, įkvėpimais, įsimintinomis akimirkomis. Likus porai savaičių iki kasdienio iššūkio “100 Happydays“, nesinori paleisti šio nuostabaus įgūdžio rasti už ką dėkoti, įvertinti ir būti laimingu. Rašysiu už ką esu dėkinga, kas mane įkvėpė (knygos, straipsniai, citatos), ko gal būt išmokau. Junkis ir…

Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. Kaip spręsti gyvenimo kartu problemas

Būti atviriems kaip gyvenimo būdas, kuris padeda vyrui ir žmonai išlikti artimiems. Toks gyvenimo stilius leidžia vienas kitą pažinti, siekiama, kad kitas jaustųsi savimi, išreiškiant pagarbą. Neabejotinai atvirumas sukelia begalės konfliktų. V.Albisetti teigimu, “kiekvienas konfliktas, ginčas ar diskusija yra žemė, kurioje auga santuoka”.

Būti mama yra labai daug

Sekundę, po sekundės,
minutę, po minutės,
valandą, po valandos,
kol šis tiksintis laikrodis sukuria visą dieną,
o dovanotas vakaras perauga į savaitę,
staiga, mano kalendorius liudija apie pralėkusį mėnesį,
o netrukus – einantys metai,
kurie sukuria mano gyvenimą.

Brenè Brown. Netobulumo dovanos

Autentiškumas reikalauja gyventi ir mylėti iš visos širdies – netgi tada, kai būna sunku, kai kovojame su gėda ir baime, jog esame nepakankamai geri, o ypač tada, kai mūsų džiaugsmas būna toks didelis, kad bijome sau leisti jį pajusti.

Esu tikroviška mama

Giliai įkvepiu. Kartais jaučiuosi veikianti iš paskutiniųjų jėgų. Neretai būnu pavargusi ir priblokšta įvairiausių nepageidaujamų neigiamų emocijų…

Geriu savo rytinę kavą su medumi ir mąstau: ar tai ir yra motinystė? Ne visada įsitikinusi, kad tai, kaip jaučiuosi ir reaguoju yra teisinga.

Rytais mane vis kas nors žadina. Paskutiniu metu naudoju žadintuvą, kad bent kiek pagaučiau vienumos akimirką. Bet visai neseniai naujagimis prižadindavo. Ir vat šis priverstinis lipimas iš lovos, atrodytų, visai ne mano kontrolėje.

Kaip ten bebūtų, rytais esu geros nuotaikos, nors ir užsimiegojusiomis apsiblaususiomis akimis su meile ištariu: labas rytas. Bet mano meilumas ne visada abipusiškai sutinkamas: “aš šiandien tų kelnių nesirengsiu!“. Po kojomis painiojasi išmėtyti žaislai. Bandome surasti išmėtytas kojines. O įėjusi į virtuve kavos, akys užkliūna iš po vakar nesukrautų į indaplovę nešvarių indų kalno. Nuo ryto užplūsta nuovargio būsena.

Neįsivaizduoju motinystės be davimo.

Padarau pusryčius, susodinu prie stalo vaikus, skubinu: greičiau, greičiau. Dar su sumuštiniu rankoje, susodinu vaikus į mašiną ir išgyvenu meilę jiems. Po šios emocijos susivokiu, kad daug dalykų atlieku mechaniškai, vietoj to, kad dažniau užsiimčiau savo mėgstama veikla. Mylimiausi mano rytai, kai ramiai geriu kavą ir pro langą stebiu vaizdą.

Persekioja chroniškas nuovargis, nors situacija žymiai pagerėjo. Ir čia ne naujiena, kad mamos tai išgyvena. Vargina, todėl dažnai tiesiog būnu aptingusi ir neveikli. Pastebėjau, kad labai svarbu suardyti šį beprasmiškumo ratą, nors pripažįstu, kad išlikti nuoširdžia su savimi ir būti savimi ne menkas kasdienis iššūkis.

Atsikeliu ryte ir toliau elgiuosi, kaip visada: darau tas pačias užduotis, ir tie patys nuovargio, nusivylimo, pakylėjimo, linksmumo, optimistiškumo jausmai. Bet juk tai buvimu mama realybė.

Būdama tikroviška, pritariu būtinybei įvardinti esant nelengvų, įtemptų kasdienybėje dienų, gal netgi sezonų. Bet mano nuostabai sezonai nuolat keičiasi. Darganotas ruduo gali būti puikiausias reginys akims, ar šalčiausia žiema – suteikti tiek daug džiaugsmo. Tad matau, kad gyvenimas motinystėje yra pilnas nuostabiausių akimirkų ir nuolat besikeičiantis. Šiandienos iššūkiai, ar jie būtų rūpesčiu mažyliu ar ryšio ieškojimu su paaugliu, tai išnyks ir į duris pasibels kiti išgyvenimai.

Stengiuosi su kasdieniniais iššūkiai nesusitapatinti. Sunkumai – nesu aš! Jie mane tik įtakoja, iš jų mokausi ir grūdinuosi bei, kaip žmogus stiprėju. Aišku, kad trokštu tapti gražesne moterimi, mama, žmona, drauge. Nors ir nenoriu rytais keltis, pykstu ant vaikų išmėtytų žaislų, neretai rėkiu :), išdrįstu susitikti save. Juk būti savimi, tai būti visokia!

Tai esu aš. Kartais visai nusibaigusi, o dažnai iš beprotiškai laiminga. Nuoširdžiai tikiu, kad kol vaikai neišeis iš namų, aš visada būsiu antroje vietoje. Tiesa, čia turi būti ribos! Tai per daug natūralu mamai persistengti ir sudegti bei skųstis sunkiu, nepakeliamu gyvenimu. Taigi, atsipūsti turėtų būti neblogai 🙂 Normalu kviestis draugę į pagalbą ir pamiegoti kasdien pietų, palikus sukrautus nešvarius indus ir apterštas grindis.

Išgyvenu, kaip vaikai šviesos greičiu auga, o kartais laikas taip sustoja, kad atrodo jaučiamas susikaupęs nuovargis niekada nesibaigs. Bet reali tiesa ta, kad laikas bėga ir viskas keičiasi. Klausimas, kaip renkuosi gyventi šiandien?

Motinystė pilna kūrybiškumo ir išradingumo.

Motinystė – nepaprastas nuotykis, kuris dažnai supaprastinamas.

Motinystės realybėje lengva save prarasti: meilė ir rūpestis tiems, kurie šalia.

Unikalu, nepakartoma, kad kiekviena mama turi savo istoriją, savo gyvenimą, savo kelionę. Ir tai yra beprotiškai vertinga ir svarbu! Šią nepakartojamą, nedalomą išgyvenimą vadinu laimėjimu, nes mama ta, kuri nugali, dirba, duoda, kuri myli, kovoja, įveikia, kuri tiki ir ugdo. Žinau, kad būdama žilagalvė branginsiu šias akimirkas, kaip turtą.