Auginu stiprios valios vaiką

Augindama mūsų antrąją dukrą stipriai tobulėju. Per daug dažnai jaučiuosi, jog jos auginimas nemenkas kasdieninis iššūkis… Neretai save kaltinu, kad buvau silpna, nes “laužau” jos tvirtą valią.

Koks gi tas mano stiprios valios vaikas?

Paprastai tariant, tai sunkiai sukalbama, užsispyrusi, kietakaktė, beveik trijų sulaukusi, graži, šviesiaplaukė, simpatiška mergaitė. JI sąžiningas, be galo stiprus žmogutis, kuris nėra lengvai įtakojama kitų nuomonės. Ji nori visko mokytis pati, o ne priimti mano ar kitų, “daugiau žinančiųjų” pagalbą. Tokiu būdu vis iš naujo bando ribas. Bet kokie nurodymai jai nepakeliami, iššaukiantys priešgyną. ŠI mergaičiukė visų savo sprendimų centre ir visada yra teisi… Kai ši princesė ko nors trokšta, atrodo tuoj širdis plyš nuo perpildytų, atrodytų, perdėtų jausmų.

Dažnai privalau giliai įkvėpti, nes atlaikyti vaiko argumentus būna per sunku! Mokausi leisti dukrai būti savimi, bet gauti tai, kas tuo metu reikalinga man. Stengiuosi nesusilyginti su savo pypliu, kad deja deja man neretai nepavyksta. Aš tampu tokia pat pikta, nesusivaldanti ir vaikiškai siekianti savo.

Mano kasdieninis siekinys yra suprasti mažylį, bet kartu nepažeisti nustatytų sveikų ribų. Juk aš esu suaugęs ir atsakingas žmogus. Tad stengiuosi suprasti, suteikti pasirinkimus ir gerbti mažą asmenybę. Jei tik nepalieku erdvės pasirinkimui, bomba negailestingai sprogsta!.. Derybos ir kompromisai 🙂

Tiesa ir tai, kad su stiprios valios vaiku yra ne visada sunku. Jis mėgsta bendradarbiauti, jei su juo bendradarbiaujama. Šiuo atveju, paklusnumas lieka šešėlyje. Reikalauti paklusnumo silpnumo ženklas.

Menckenas yra pasakęs, kad moralė atlieka tai, kas teisinga, nesvarbu, kas jums sakoma. Paklusnumas yra tai, kas jums sakoma, nesvarbu, kas teisinga.

Žinoma, norėčiau, kad mano vaikas darytų tai, ką sakau. Bet ne iš paklusnumo kažkam iš aukščiau! Norėčiau, kad tai plauktų iš pasitikėjimo manimi. Tais momentais, kai negaliu vaikui tarti “taip”, jo širdelė būtų tikra, kad esu su juo ir už jį. Trokštu užauginti savarankišką, atsakingą bei dėmesingą ir, svarbiausia, įžvalgią, sugebančią atpažinti, kuo galima pasitikėti ir kada būti kitų įtakojamu.

Aiškiai suvokiu, kad “sulaužius” vaiko valią, mokau būti silpnu kitų įtakai, ypač tų, kuriems jis nerūpi… Ir tai mano atsakomybėje, kad to nenutiktų!

Mano dukrai be galo svarbi jos pačios patirtis

Tai reiškia, kad ji turi pati įsitikinti, kad viryklė yra karšta. Mokausi nekontroliuoti, o leisti viską patirti (jei tai nekelia rimto pavojaus). Taip, tai be galo sunku! Čia nuolat tikrinamos mano ribos. Kaip ten bebūtų, žinau, kad geriau išlikti ramiai, kas stipriai apsaugo santykius ir mano nervus.

Tai kasdieninis, meistriškumo reikalaujantis darbas. Ne duok Dieve pasakysiu: “Eik valytis dantis!” Iš karto pralaimėjau 🙂 Griebiuosi gudrybių: “Ką mes kiekvieną rytą darome? Kiekvieną rytą mes valgome, valomės dantukus, prausiamės ir krauname kuprinę. Ką dar turime padaryti?” Čia labai stipriai mokomės atsakomybės!

Pasirinkimų paletė

Jei iš silpnumo imu įsakinėti, tik laiką gaištu. Pasirinkimai suteikia valdžios pojūtį. Vėl reikalingas išradingumas, kad pasirinkimų paletė išlaikytų mano, kaip mamos valdžią.

Vaikas yra savo kūno šeimininkas

“Sakai, nenori striukės šiandien? Šiandien tikrai šalta ir mes visi (aš, sesė, tėtis) vilksimės striukę. Jei nenori sušalti, reikia striukę užsivilkti. Aš paimsiu tavo striukę, jei persigalvosi.”

Taigi, mano vaikui sunku įsivaizduoti šalčio pojūtį, kai namuose taip šilta 🙂 Šis vaikas įsitikinęs savo tiesa! Nesinori sugriauti pasitikėjimo savimi, kas man dažnai išsprūsta, bet leisti suprasti, kad pakeisti savo mąstymą kažkuo įsitikinus yra gerai.

Kantrybės, kantrybės!!! Meilės, meilės!!! – mano dienos mantra.

Vietoj kontrolės, aiškios taisyklės ir rutina

Mes visada taip darome… Aišku, dažnai šis triukas irgi neveikia. Juokas per ašaras 😂

Nesiginčyti

Per stipri pozicija – dukra mano priešas. Panaudojus jėgą, laimėti visai nesunku. Čia sustoju, atsikvepiu ir sau kartoju, kad laimėtas mūšis kelia didžiulę riziką prarasti svarbiausią – santykius.

Emocinis atsiribojimas užsklendžia vaiko atvirumą

Visai nereikia įrodinėti savo tiesos. Aiškus lūkesčių komunikavimas gelbsti, bet be prievartos. Dažnai vaikas turi daryti tai, ką privalo daryti, tačiau gali turėti kitą nuomonę ir atitinkamai savaip jaustis, ir nebūti sugėdintas ar atstumtas.

Išgirsti

Esu gundoma jaustis, kad kaip suaugęs žinau viską geriausiai. Vaikas, kuris turi stiprią valią irgi saugo savo nuomonę, kurią brangina, kaip turtą. Tik ramus išklausymas, apmąstymas bei išsakytų žodžių suvokimas padeda išsiaiškinti, kas gi verčia jį prieštarauti.

Neteisiant:
“Nenori, plauti galvos? Pasakyk man, kodėl?“
Mat ji bijo vandens į akis. Nerimta? Kodėl? Rimta! Mano užduotis pažadėti, kad kuo mažiau to vandens patektų į akis.

Pažvelkti iš vaiko perspektyvos

Pavyzdžiui, dukra pyksta, kad uždarau mašinos duris. Aš užmirštu, kad tai padaryti nori ji. Argi tai ne užsispyrimas? Ji pagrįstai pyksta, negi ne taip? Sunku, kai vaikas laužo lūkesčius, o aš griauti jo norus turiu teisę?. Netiesa! Aš nuoširdžiai (ne visada!) atsiprašau, nuraminu, atidarau duris ir ji gali PATI jas uždaryti.

Bendradarbiaujanti disciplina be bausmių

Kova nieko neišmoko. Vaikai nori mums patikti. Kova gali nužudyti šį norą. Jei vaikas nusiminęs, mokausi padėti išreikšti šį skausmą, baimę ar nusivylimą, kad tai išnyktų. Tada jis būna pasirengęs įsiklausyti ir į mane. Namai, kuriuose visi tarpusavyje kalbasi maloniai, yra saugūs. Kaip bebūtų gaila, blogas pavyzdys būnu aš pati. Gyvenimas Gyvenimas Gyvenimas!!!

Be tarpiška pagarba ir supratingumas

Atrodytų toks mažas žmogelis, o jau kovoja dėl pagarbos. Bet juk nenoriu, kad mano namuose būtų kovojama apsaugoti pozicijai. Supratingumas daro stebuklus!

Ką noriu pasakyti? Kad man, kaip asmeniui tobulėjimui ribų nėra!!!

Mokausi reguliuoti savo emocijas. Ugdau kantrybę.

Ieškau būdų, kaip išlaikyti ir stiprinti ryšį su savo vaikais, kurie noriu, kad su manimi bendradarbiautų. Tik tokia įtaka stipri ir keičianti.

Mylėti vaikus besąlygiškai, o ne naudoti “meilės užsitarnavimą“ ar kitas bausmes, kuriomis lengvai manipuliuojama. Bausmė sumenkina ryšį su vaiku, priverčia vaiką jaustis blogai ir po to atitinkamai elgtis. Save matau patarėjo pozicijoje. Parodau, kaip mylėti, kad išmoktų valdyti emocijas bei elgesį.

Nustatyti ribas, kurios išlaiko glaudžius tarpusavio santykius

Žinoma, privalau gyventi savo gyvenimą, pagal tam tikras taisykles. Bet esu ne viena. Priimu ir kitų pasaulius. Kai mano vaikai jaučiasi suprasti, jie labiau priima mano nustatytas ribas.

Ką galvoju aš ir kaip jaučiuosi yra žymiai svarbiau nei tai, ką sakau ir, kaip reaguoja vaikas. Viskas priklauso nuo to, kaip aš kalbu: iš širdies, su pagarba, ar su nepakantumu ir pykčiu.

Brėžiant ribas, nemažas iššūkis rasti būdą pasakyti “taip“, vietoje NE: “Taip, Tu gali!” Nesvarbu, kad vėluojame. Čia mano problema suplanuoti visus ilgus taip 🙂

Kaip priimu savo vaiką, taip jis priims save

Stipru, argi ne? Mano pyktis persiduoda ir formuoja atitinkamas vaiko ateities reakcijas. Meilė ribas nubrėžia švelniai, kurios stato sveikas vaiko vidines ribas, nuo kurių priklauso reakcijos ir atitinkamas elgesys.

Griežtumas, prievarta, paklusnumas ir bausmės, griauna vaiko gebėjimą mokytis savarankiškai save disciplinuoti. Be meilės vaikas neišmoksta konstruktyviai valdyti savęs…

Straipsnis įkvėptas: www.ahaparenting.com

Paklausykite:

Nuotrauka iš: www.foreverymom.com

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s