Naktimis dažnai prabundu. Tai nuo nepatogumo, tai nuo skausmo… Anksčiau prabusdavau nuo pergyvenimų, kad kažką užmiršau. Rytais atsiverčiu kalendorių ne tam, kad TO DO LIST pildyčiau, bet kad susiorientuočiau, kiek dienų jau prabėgo toje būsenoje “tvirtai ant žemės”. Turiu tiek daug laiko mažiems dalykams, kuriems anksčiau jo nelikdavo.
Savo įprastoje kasdienybėje be TO DO LIST’o jausčiausi pasimetusi! O Dieve, kažką užmiršiu!!! Bet šiandien be darbų jaučiuosi esanti tvirtai tvirtai ant žemės. Niekur neskubu, nebėgu, nieko nereikia atlikti, tiesiog būti. Keista! Paprastai sau niekada to nesusikurtum.
Neapsakomai brangus laikas būti čia ir dabar, džiaugtis mažais kasdieniais dalykais! Minčių išgryninimas, vertybių atsijojimas ir dar kitų mini dalykėlių. Visai lyg ir nereikšmingų. Kas pasakys, kad tai vertingiau, nei gražiai atrodyti, grakščiai vaikščioti, būti svarbesniu visuomenėje, o ne tuo, kuris nematomas namuose?..
Kodėl “užimtoje kasdienybėje” turiu labai mažai laiko sustoti? Kodėl toje kasdienybėje trūksta draugiškumo, gero žodžio, šypsenos, džiaugsmo?.. Produktyvumo užtenka, bet tikrumo ne.
Kaip malonu, kai kažkas apie mane galvoja, aplanko, parašo gerą žodį! Pavyzdžiui, vakar pas mane svečiavosi muzikos mokyklos direktorė, mano direktorė (ten, kur aš dirbu). Aš žinau, kad ji apkrauta darbais darbeliais ir jos dėmesio man parodymas yra aukso vertas! Tad buvimas “tvirtam ant žemės” dovanoja daug kasdieninių siurprizų. Tokių, kurių visai net nesitiki.
Jei gali, būk draugiškas, padovanok savo gerumą. O tai sugebame mes visi!
“Užimta kasdienybė” mus įtraukia. Sunku, o gal dažnai net neįmanoma sustoti, apsidairyti, pastebėti tuos, kuriems reikia draugiškumo, gero žodžio, ar praktiškos pagalbos. Todėl branginu ir esu dėkinga tiems, kurie mane prisimena, nes dabar esu lyg kitame pasaulyje… (Apie mano traumą)
Savo būsenoje labai aiškiai regiu, kad būti dėl kito – viena didžiausių vertybių gyvenime. Tai nereiškia visada kalbėti, kažką daryti, bet tiesiog būti, būti šalia. Ir, aišku, ne būtinai fiziškai, bet svarbiau širdimi! Tai sutvirtina tarpusavio ryšius.
Taip, aš ant žemės ir turiu svajonių! Žinai kokių? O gi labai žemiškų.
Kai tik pradėsiu vaikščioti, TO DO LIST:
- Iškepti bandelių
- Su miela drauge išgerti parke kavos
- Su savo mylimaisiais pasivaikščioti gryname ore
- Paruošti improvizuotus, bet skanius pietus
- Šokti
- Padūkti su vaikais
Ir taip kasdien!!!
Svajonės yra svajonės, bet didesnis malonumas tiesiog džiaugtis šia diena! Čia ir dabar! Tuo mažu, bet vertingu… kasdien!
Nuotrauka iš: www.favim.com
Gyvos istorijos 