Po traumos…

Naujus sutinku ligoninėj su sulaužytais dubens kaulais. Gaila, bet taip baigiasi mano slidinėjimo kursai. Atrodo, jau sugebėjau valdyti situaciją, kai staiga griūnu taip, kad sugebu susilaužyti net tris kaulus skirtingose dubens pusėse. Dieve, kaip tai skausminga!!!

3 d. ligoninėj
Bandau stotis ir eiti, bet tai nežmoniška kančia. O po tokio bejėgiškumo negaliu sulaikyti ašarų, ne tik dėl kūno negalios, bet labiau iš širdies besiliejančio skausmo… Ką išgyvena žmonės, sužinoję, kad daugiau niekada nebevaikščios?

Aš turiu viltį, tik laiko ir kantrybės reikia. Ši kančia parodo GYVENIMO KAINĄ…

Dažnai žmonės klausia, kodėl? Norisi prasmės to, ką išgyveni. Bet aš, remiuosi savo tikėjimu ir turiu ramybę, net nesuvokdama prasmės. Žinau viena, kad daug dalykų yra ne mano rankose, o mano gyvybė labai trapi…

Sako, kad sunkumai greitai užsimiršta ir žmogus, tam tikram laikui praėjus, visai jų nepamena. Nežinau, ar aš sugebėsiu kada nors tai užmiršti…

Labai norėčiau, kad man netektų viso to išgyventi, bet kai išgyveni, suvoki, kad daugiau išmoksti apie gyvenimą. Būti neįgalia ir gyventi kūno skausmuose labai sunku! Gyvybė labai brangi ir labai trapi…

Šiandien guliu ir galvoju, kad judėti yra begalinė Dievo dovana, bet ramybė ir džiaugsmas sužeistame kūne – neapsakyta malonė! Priimti, dėkoti ir pasitikėti TUO, KURIO RANKOSE esi. Noriu tai išsaugoti!

5 d. ligoninėj
Ėmiau mokytis judėti vežimėliu. Be galo skausminga, kol į jį įšliaužiu, bet tai taip viltinga, kad galiu bent kiek judėti!

Šalia guli 82 metų kroatė moteris. Ji tokia optimistiška, švelni, visada dėkinga. Ji savo vokiečių kalba (netaisyklinga ir su dideliu akcentu) ir mintimis be galo mane juokina. Ėmiau žavėtis šia senute ir sau linkėti tokio požiūrio senatvėje.

Močiutė, mano kambario draugė, nuolat primena, kad viskas bus gerai, tik reikia neskubėti, mėgautis akimirkomis. Viskas turi vykti ramiai, lėtai. Kiekvienam reikia gyvybės, kiekvienam reikia grožio, net ir mums, kurios negalime savimi pasirūpinti.

6 d. ligoninėj
Be galo didelis stebuklas žmogiškumas. Kai Tau padeda su švelnumu ir pagarba. Kol kas net į tualetą pati nenueinu… Esi be galo pažeidžiamas, bejėgis. Koks brangus žmogiškas orumas!

Pažeidžiamumas ir jėga – dvi vieną kitą griaunančios stichijos. Bet jei pažeidžiamumą apgaubia švelni jėga, jis atsiskleidžia, kaip nuostabiausia gėlė. Žmogus žmogui – pati didžiausia dovana!

Patiriu privilegiją būti jauna, nes senesniems žmonėms daugiau kantrybės reikia. Skauda širdį, kai pastebiu šąliškumą mano brandžios kaimynės atžvilgiu. Senutė nepasiduoda. Kiekvienai,-am slaugytojai,-ui primena: “Tu padedi man, o Dievas Tau!”

10 d. ligoninėj
Sunkiausia galvojant apie savo vyrą ir vaikelius; kad nematau jų kasdienybės, vaikų brandos. Labai pasiilgstu savo mergaičių. Kaskart graudinuosi apie jas galvodama… Vaikai suteikia gyvybės ir tikrumo. Ilgiuosi… be galo ilgiuosi…

Žvelgiu pro langą. Ten medis. Plonomis, ilgomis šakomis. Nuogas, bet gražus. Kasdien tas pats vaizdas. Bet šiandien ant šakos sėdi paukštis. Gera! Lyg pas mane atskrido. Ilgai tupėjo. Leido pasigrožėti.

Nuotrauka iš: www.huffpostbrasil.com