“Mažas mažas voras
lipa jis aukštyn, bet…”
Ant mano anklodės, beverčiant seniena kvepiančios knygos lapus, jis atropoja… Sustingstu! Mano siaubui artėjant, metu ant jo brangią, beveik besuyrančią knygą. Baubo, kaip nebūta.
Visus daiktus akylai peržiūriu. Visus rūbus, prieš priglaudžiant prie kūno iškratau. Paranoja? Nemanau. Vakar, besirengiant lietpaltį, iškrenta pabaisa, nekviestas ir bauginantis svečias. Iš lietpalčio rankovės!!!
Griebiu po ranka pasitaikiusį plasmasinį permatomą indą ir aistringai šveičiu ant to padaro. Užrašau lapelį: “Prašau drąsių žmonių išgabenti šį ŽVĖRĮ laukan. Jokiais būdais nepaleiskite!” Koja išspiriu į koridorių.
Jau trečia diena, kaip niekas nepasirūpina baisuokliu. Prieinu ir kalbuosi su juo:
– Jei kada pakliūsi laisvėn, pranešk saviškiams, kaip pasielgiau su tavimi. Kad niekas iš tavo giminės nebesilankytų mano namuose.
Įeinu į vonią, pakeliu galvą, o ten vėl jis!!!! Susilenkusi, kiek įmanoma, kad nedrumsčiau jo ramybės, išsivalau dantis ir paskubomis užtrenkiu koja duris. Užleidžiu savo vonią tam, kurio bijau, kuriuo šlykščiuosi…
Kitą rytą man šokas! Vorų pagausėjimas!!!!! Visi kampai mažyčių daugiakojų. Iš pasibaisėjimo negaliu ten nosies įkišti. Griebiu veidrodį, priklijuoju ant šluotos koto, kad ištiesusi per durų slenkstį, nukreipus veidrodį viršun, matyčiau tą šusvę ir visą šeimynėlę negailestingai išsiurbiu.
Prisėdu.
– Vonia vėl mano! – pergalingai pagalvoju.
Nuotrauka iš: www.dolorosa-reveries.blogspot.de
Gyvos istorijos 