Kultūros vergai

Bežiūrėdama žavios ir drąsios moters kalbą, mąsčiau apie tai, kokie galime būti savo kultūros vergais… Bijoti jausti, bijoti atvirauti, bijoti prašyti pagalbos ir t.t. Kodėl??? Na, nes reikia drąsos ir praplėsti tos mažumos, kitokių ratą.

Gyvendama Vokietijoje nuolat mokausi į daugelį dalykų pažvelgti kitaip. Niekas nepaneiks, kad įvairiausių krizių nutinka visur ir su visais. Tačiau, dažnai vertinant iš kitos kultūrinės perspektyvos, gali atrodyti, kad “jie” nesupranta, ką darą. Vis dėlto, nepaisant šių “nesklandumų”, o gal esant net ir žinių stokai, žmonės nuoširdžiai tiki, kad jų požiūris ir pasirinkimai yra teisingi. Auklėdami savo vaikus, jie siekia, kad atžalos būtų laimingos, sėkmingos ir taptų geriausi lyderiai ateityje.

Todėl, mano galva, čia slypi akivaizdus pavojus, galvoti “teisingai”. Begalės elgesio normų diktuoja mūsų visuomenė, įskaitant ir tai, kaip turėtume auginti savo vaikus. Tos normos surakina ir įneša begalės negatyvių silpnumo ir bejėgiškumo jausmų.

Šiuolaikinis paradoksas. manome esą pajėgūs susikurti savo ateitį, galimybes ir net kuo taps mūsų vaikai.

Tai juk nuostabu, bet taip pat ir stipriai neramina. Juk savo vaikus tėvai stipriai įtakoja tik pradžioje, o po to atsiranda draugai, internetas, knygos ir t.t. Na, bet žmogaus protas ypatingas, nes įsitikinęs, kad užrašys sau ateitį. O pasirodo, mažuma pasikalba apie paprasčiausius, natūraliausius dalykus, apie tai, kaip jie jaučiasi.

Kaip ten bebūtų, gera žinia ta, kad vis tiek galime stipriai vienas iš kito mokytis. Visi žmonės savaip (panašiai ir labai skirtingai) supranta apie geriausią būdą gyventi. Tereikia apie tai pasikalbėti. Imti ir surizikuoti – atverti širdį!!!

Sakysite, jog daugelis jums visai nepavyzdžiai! Nepriimtinas mąstymas?

O kiek daug pasaulyje įvairiausių kultūrų, nekalbant apie mus. Kai apie tai pamąstau, suvokiu, jog tai tiesiog neįtikėtina! Visi trokšta išugdyti nepriklausomybę, savarankiškumą vaikuose, tik rėmai be galo skirtingi: nuo demokratijos santykiuose iki privalomų laikytis taisyklių; vieni įsitikinę, kad jų vaikai talentai, o kiti verčia juos vergauti. Mes tokie skirtingi, o iš kitos pusės – ieškantys ir trokštantys meilės ir priėmimo.

Mes lyg užvesti būti unikalūs, visą laiką laimingi ir, ne duok Dieve, patirsime diskomfortą. Tokios vertybės verčia nuolat konkuruoti ir užsisklęsti… Juk bet kokia įvairovė turėtų būti išlaisvinantis, o ne stresą sukeliantis faktorius. Mintis, kad yra ne vienas įvaizdis ar būdas, išlaisvina, ar ne?

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s