Daugelis spalvinimo knygų autorių ir tų, kurie jas spalvina, komentuoja, kad tai meditacija, išmanumą ir dvasinę naudą nešantis užsiėmimas. Dar kai kurie teigia, kad spalvinant lavinasi dėmesio sutelkimas, grožio sukūrimas ir tai tiesiog “pabėgimas” nuo kasdienybės. O kiek daug aprašyta apie mandalos spalvinimo naudą ir jos galią!
Kaip tikintis žmogus, noriu paneigti spalvinimo savaiminę gydomąją galią. Štai kelios įžvalgos!
Kai spalvini, proto beveik nereikia. Ypač jei spalvinimo knygoje jau pateikiamos, pasiūlomos tam tikros konkrečios spalvos. Mane kartais tai net piktina. O kai perverti visus juodai baltus puslapius, užeina azartas imti ir visus įveikti. Ech, tenka vėl susitvardyti…Pavojus priklausomybei, ar gi ne taip? Ar galiu teigti, kad tai savaime gydo?
Deja, piešti aš visai nemoku, bet spalvinti galiu. Ar tai menas, klausiu savęs? Tikriausiai ne 🙂 Spalvomis užpildydama puslapį, be abejonės, “jaučiuosi gerai“ ir tai man patinka. Bet tai yra visiškai kitokia patirtis, nei imčiau ir kažką pati nupieščiau, t.y. autentiškai sukurčiau. Čia nėra vietos mano užslėptiems talentams atsiskleisti, ar pajausti saviraškos teikiamą laisvės pojūtį. Ar galiu teigti, kad tai savaime gydo?
Mano galva, spalvinimo negalėčiau pavadinti meno terapija. Kiek man žinoma, meno terapijos psichinės sveikatos ir gerovės teikiama nauda nėra įgyvendinta jokiose spalvinimo knygose. Čia nėra jokio santykio, kuris gydo, o tik sąlytis su negyvu popieriumi, ar negyva mandala. Ar galiu teigti, kad tai savaime gydo?
Gydimas, kaip procesas, atkuria galias, atnaujina, įgalina, suteikia vilties, todėl paneigiu spalvinimo, kaip savaiminio gydymo galią!
Netikiu jokiomis šventomis mandalomis, šventais ratais ir pan. Man tiesiog patinka spalvinti. Nejaučiu jokio savaiminio gijimo spalvinant, bet išgyvenu atsipalaidavimą ir spalvų parinkimo džiaugsmą. Pasikartojančios spalvos padeda savireguliacijai, įtampai sumažinti ar tiesiog atsipalaiduoti. Nemanau, kad tai nuolatinis ir ilgai užtuksiąs mano pomėgis.
Štai rekomenduotinos spalvinimo knygos: www.uzrasaiposkeciu.wordpress.com
Gyvos istorijos 