Kuo toliau, tuo labiau mėgaujuosi prieškalėdiniu laikotarpiu; tuo laukimu. Kalėdinės dainos, imbieriniai ir cinamoniniai kepiniai su šeima, šventinės dekoracijos, šilti vakarai su draugais ir daug daug šviesos!
Susivokiu, kad šis laukimas atspindi mano vidų – iš tamsos, iš trumpos dienos, į šviesą. Esu kaip piligrimė keliaujanti su tikslu; širdies kelionę keliaujanti. Šiame judėjime susigrąžinu padėkos akis, kurios keičia mane.
Ankstyvais rytais geriu kavą ir primenu sau: “JIS yra čia! Ir aš esu čia tokia, kokia esu. Savo savastimi esu JO priimama.“
Širdies atvirumas dovanoja gyvenimui daug nuostabių akimirkų. Ne visada lengvų, gal net skausmingų, nes atvirumas žeidžia.
Sekmadienį bendravau su šeima, auginančią autistą berniuką. Jam 9, gal 10 metų. Nepažįstama aplinka, nauji žmonės be galo jį sujaudina ir vaikas tampa blaškomas, nebesuvaldomas. Jo mama nuostabi kuklumo moteris! Neištvėrusi įtampos, ji griebė paltą ir norėjo pabėgti… Sustapdžiau ją ir, su ašarom akyse, bandžiau išsakyti savo ilgesį: “Neišeik! Aš noriu išmokti būti šalia Tavęs ir Tavo gyvenimo!“ Ji pasiliko!
Kiek dažnai išdrįstu surizikuoti ir pajausti tikrąjį gyvenimo skonį?
Tikras gyvenimo skonis, ir džiugus, ir skausmingas iššaukia mano širdy ilgesį. Aš laukiu!..
Ko lauki Tu?
Nuotrauka iš: www.senzual-girl.tumblr.com
Gyvos istorijos 