Kalnuose

Šiuose jausmuose nesunku suvokti tuos, kurie gyvena sentimentaliu patriotizmu, kurio apimti žiūri į savo gimtinės nuostabųjį peizažą kaip į kažkokią nuosavybę, kaip į savo vertingojo aš dalelę, kurią žūt būt reikia išsaugoti.

Ramiomis dienomis, kaip šiandien, ypač nusileidus saulei, nutilus paukščiams, gamta kalnuose, apsupta nejudančių, šiltai sniegu užklotų medžių, skendi begalinėje tyloje. Pasivaikščiojus čia ramiai, ima rodytis, jog nustojo egzistavęs laikas, ir junti tik vietoje bejudančią būtį; nebelieka ir erdvės – regi tik didingą žiemos balta skraiste absigaubusį derinį. Rodos, pakelsi ranką – ir paliesi aukščiausio snieguoto medžio viršūnę. Tobula darna! Svarbu šią akimirką neišbarstyti: stipresnis, neapgalvotas judesys išsklaidys tą žavesį… Kaip vaivorykštė pavasario debesyse.

Tenka vėl pasinerti į laiko ir erdvės nuostabųjį pasaulį!