Senųjų metų paskutinė diena pilna judėjimo. Laukiame svečių. Gaminamos bent trijų rūšių tradicinės Naujųjų stalo salotos. Kvepia silke, krenta daržovių kubeliai, klojasi sluoksniai…
Žinutė: “Mums sugedo mašina… Nebeatvažiuosime!“
O lovos svečiams jau paruoštos! Liūdna!.. Sunku priimti šią žinią.
– “Jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą“, – taria mano vyras!
Keliauti mašina tenka porą valandų. Per pusvalandį susipakuojame nakvynei daiktus ir leidžiamės į nuotykį! Seniai nesu to patyrusi. Tik studentiškais laikais. Atgyja polėkis, laisvė, naujų potyrių troškimas.
Mūsų draugai be galo nustemba, kad mes tokie lankstūs. Aš ir to nežinojau! Pasitinka mus jau nulipdytomis chinkalijomis. Pripildome stalą jau nuo ryto pradėjusiomis gyvenimą salotomis.
Už kelių valandų mano vyras dingsta… Vaikų džiaugsmui, netrukus grįžta Senelio Šalčio pavidalu su maišu dovanų. Juokas pripildo širdis ir nuskrieja savo maloniu aidu milžinišku greičiu.
– Už ką dėkingi šiais metais? – likus kelioms akimirkoms iki 2017- ųjų, imame dalintis vieni su kitais.
Kas gali būti gražiau, nei padėkos iš širdies į širdį!!!
Pradėjus šaudyti saliutams, mūsų trimetė susigužia ir su išgąsčiu veide klausia:
– Mama, ar naktį visada taip šaudo?
Trumpai, mintimis nukeliauju pas tuos, kuriems tokie sprogimų garsai išties kelia grėsmę…
– Viešpatie, apgaubk juos savo sparnais! – siunčiu akimirkos maldą.
Naujųjų metų vėlyvą rytą atmerktos mažos akys žvelgia ant sienos nutapytą paveikslą ir gėrisi:
– Mama, žiūrėk, kokia graži nuotrauka!
– Čia paveikslas, saulele! Kažkas ėmė ir nupiešė jį. Nutapė mišką ir kalnus toli horizonte.
Man gera!!!
Su Naujais, brangieji!!!
Gyvos istorijos 