Dviejų skirtingų seserų istorija – Mortos ir Marijos (Lk 10, 38-42). Šiame tekste puikiai atskleidžiamas požiūris į santykį su artimu, svetingumo stilius, požiūris į įtakingus asmenis.
Santykis su savo artimu
Keli skirtumai: linkusi bėgti, daryti, padėti, ir, kaip Marija ramiai prisėsti ir įsiklausyti į tą/tuos, kurie šalia? Nekalbant apie santykį su Dievu (kuris nubrėžia mano vertybes), bet galvojan apie tą, kuris šalia.
Kaip dažnai, turėdama Mortos charakterį, imu pykti ir kaltinti, kad niekas man nepadeda, vietoj to pasirinkto bruzdesio imčiau ir daryčiau mažiau, bet bendraučiau jautriau ir giliau.
Ne visada veiklumas suteikia džiaugsmo, priešingai, išprovokuoja nepasitenkinimą ir manipuliacijas.
Tekste Morta drįsta net Jėzui apskųsti savo seserį Mariją, esą ji nieko nepadeda, o tik klausosi Jėzaus.
Įsivaizduokit, kad aplanko žymus, geru ir ypatinga įtaka pagarsėjęs svečias. Kas čia toks galėtų būti? Gal Dalai Lama:)? Taigi, jūs taip daug ruošiatės ir lakstot, kad jį tinkamai pavaišintumėte ir net nepajuntate kaip pykstat ant savo sesers, kuri jo įdėmiai klausosi. Taip pykstate, kad sugebate Dalai Lamai ją paskųsti, sesei sėdint šalia! Aš tokios situacijos dar neturėjau, bet tuos jausmus pažįstu. O jūs?
Svetingumo stilius
Kiekvienoje kultūroje skirtingos svetingumo normos. Pas žydus susėdimas prie stalo labai daug reikšdavo (ir dabar taip pat). Kaip aš priimu svečią? Mes mėgstame gaminti vis ką nors ypatingo, didelio; kad nustebinti ir pamaloninti. Bet pastebėjau, kad per gaminimo rūpesčius mažiau pabendraujame ir dėl to yra gaila! Arba skanus maistas taip užpildo burnas, kad vietoj šiltų pokalbių girdisi tik pilnų burnų čiaupsėjimai 🙂 Gerai būtų abu dalykus suderinti!
Požiūris į įtakingus asmenis
Su prezidentu nesėdėjau prie vieno stalo, bet šalia, prie gretimojo 🙂 Žinau, koks užvaldo pasididžiavimo jausmas, kad sėdėjau šalia!!! O jei tokia žymi ir įtakinga persona aplankytų mane, ar nusedėčiau ramiai? Ar sugebėčiau išlikti savimi? Ar vis tik pasistenkčiau išskirtinai atrodyti ir elgtis ne taip, kaip įprasta?
O gal išdrįsčiau atidaryti duris su nuoširdžiai šypsena ir naminiais rūbais? Gal pasistenkčiau tą didelį asmenį pamatyti tokį, koks jis yra? Sudaryčiau tokią aplinką, kurioje jis galėtų atsiskleisti, atsiverti ir leisti būti pažintu, o ne vien žinomu.
Štai tokie ir pasirinkimai tarp, atrodytų, mažesnių, nepriimtinų dalykų ir, mūsų galva, didesnių, bet nenešančių tikrumo, džiaugsmo, kito priėmimo ir pažinimo.
Gyvos istorijos 