Švęsti kosmose ir tvarte. Gendrutis Morkūnas

Prisipažinsiu, retokai skaitau lietuvių autorių knygas. Bet kokias esu skaičiusi, likau sužavėta. Štai viena iš “gerųjų”, fiziko Gendručio Morkūno “Švęsti kosmose ir tvarte“.

Tai iš ties tiems, “kurie dar nepamiršo stebėtis, šypsotis ir mylėti”.

Jau pirmoje knygos dakyje sužavi autoriaus mintys! Ypatingas humoras, sarkazmas verčiantis sustoti ir giliau paieškoti prasmės. Savo gyvenime pažįstu vieną tokį asmenį, kurį priminė autoriaus knygoje dvelkianti ši išskirtinė savybė. Beje šią knygą jam ir perdovanosiu!

Žavi G.Morkūno pagarbus požiūris į vaikus: “Atrodo, kad vaikai atsiveria. Gal jie nebenori matyti suaugusiųjų rūpestingų savininkiškų žvilgsnių ar girdėti nuolatinių priminimų, kad turi gerai elgtis ir nepamiršti užrakinti durų? Gal jiems gaila suaugusiųjų, dėl vaikų atsisakančių visko ir apie dejuojančiųjų kiekvienam sutiktajam?..” 64 psl. Esą blogi vaikai – tik suaugusiųjų fantazija! Tokiais negerais tampama, kai vaikai sukelia nepatogumą tėvams.

Nuostabiai ir tiesmukiškai paprastai atskleistos santykių problemos. Įsimintinas kūrynėlis “Rašinėlis tema “Kaip aš įsivaizduoju krizę” skaudžiai parodo užsiėmusių, vienas kitam svetimų tėvų vaiko pasaulį: “O aš nuo vakar vakaro tyliai svajojau, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti pamatys, jog esu ir aš.” Priverčia sustoti, susimąstyti, persvarstyti vertybes ir naujai susidėlioti prioritetus.

Mintys vaizdingos ir liekančios kabėti debesėliais 🙂

“Mažų vaikų tėvai šiek tiek žvairi. Nieko keisto – vieno metu jie turi matyti ne tik savo ir vaikų ateitį, šviesoforų spalvas, petnešų ir laikraščių kainas….” 88 psl.

“Dieną dirbau, žiūrėjau sau ir kitiems į akis, erzinau veidrodį, apgaudinėjau moteris, kasiausi pažastį. Žodžiu dariau, ką visi daro kiekvieną darbo dieną.” 101 psl. :))))

Ne ties vienu skaitiniu, buvau priversta nukreipti akis į šoną. Nesu teisėja, bent jau stengiuosi ja nebūti, bet kai kalba eina apie išraišką ant popieriaus, žmogus turi teisę jame viską išlieti. Todėl žaviuosi autoriaus išsakyta tiesa apie žmones, pvz.: “Kartais mirtis yra vienintelis sargas tų, kurių veiduose mėlynių nesimato tik todėl, kad jas dengia purvas.” 93 psl.

Arba tai, kad “Retas tautietis atsisakys nemokamo dalyko. Net jeigu tas dalykas jam visai nereikalingas ir sukelia niežulį”. 234 psl.

“O žodžiai… Jie gyvena savo gyvenimą ir, deja, neklausia, kada jiems tyliai kiurksoti, o kada prapliurpti.” 27 psl.

Daugiau informacijos:

Švęsti kosmose ir tvarte. Gendrutis Morkūnas
Leidykla: VŠĮ “Bernardinai”, 2013 Vilnius
376 puslapiai

Knygą vertinu 4 balais iš 5

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s