Ilgiuosi namų

Meldžiuosi: “Teateinie Tavo karalystė, kaip danguje, taip ir žemėje…“

Kur tu, DANGAU?

Kiek ilgai?.. Kiek ilgai dar klajosiu? Pavargau… Noriu NAMO!

Išties nežinau, ar įmanoma grįžti. Ar yra kažkur mano namai? Ar šis namų ilgesys dalis mano gyvenimo?

Medžiai mirga savo žaluma, sidabriškai žaliu atspalviu. Dangus stebina nuolat besikeičiančiais nuostabiais paveikslais. Akimirka niekada nesustoja. Nuolat juda… Aš joje įšaknyta.

“Juos pasodinsiu jų žemėje, ir jie niekad daugiau nebus išrauti iš žemės, kurią aš jiems daviau…” Amoso 9, 15

Su viltimi širdyje laukiu pavasario. Juk po žiemos turi būti pavasaris. Tikiu, kad atgaiva visada ateina! Po miego visada prasideda gyvenimas.

Prisikėlimas yra stebuklas, ir prisikėlimas yra dovana. Tačiau prisikėlimas yra ir mūsų kasdienės dienos darbas.

Tai lyg sėkla, kuri apmiršta ir tik po to atgyja. Tai lyg akimirka, kai sugebu viltis, paleisdama neviltį.

Prisikėlimas laukia mūsų anapus mirties. Anapus baimės… Nežinomybės… Tokia kaina ieškant; grįžtant į gyvenimą, į IŠSIILGTUS NAMUS.

Pražydę narcizai palei kelią ir žmogiška šypsena – akimirksniai NAMŲ, tų, kurių ilgiuosi.

Šis pasaulis yra mano NAMAI.

Ar DANGUS arti? Ar girdžiu JĮ šnabždant?..

“Viskas, kas sena bus atnaujinta…”

Kur gi tu, DANGAU? – kasdienis mano širdies troškimas.

Žinau, kad vartai atrakinti. Durys atvertos!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s