Girdint stalui

imageŠešių žmonių namas didžiulis. Net keturių aukštų. Mat jie turi atskirą aukštą svečiams. Matau, kad svetingumas vienas iš svarbiausių šios šeimos prioritetų. Prie durų iš šakelių supintas vainikas, kurio viduryje pastatomas žibintas.

Šalia suolas su užrašu: “Mes laukiame tavęs!“
– Kūrybinga ir šilta, – pamaniau.

Čia Vokietijoj žmonės didžiuojasi savo namu. Net senoliai lieka juose vieni numirti. Stipriai prisiriša. Jaunos šeimos dar be vaikų, bet jau namą turi. Sako:
– Pirma įsirengsim, paskui vaikus gimdysim.
Kažkaip nenuosekliai čia gaunasi. O jei vaikų nebus?

Atidarius lauko duris, akis užkliūna už didelio ir auksinio vazono su mėlynom kortenzijom ir šalia tvarkingais sudėtais batais. Daug batų, surušiuotų pagal dydžius.

Mus pasitinka mieloji Roza (jos pilnas vardas Rose Marry, bet visi vadina tiesiog Roza) ir jos sutuoktinis Jurgenas (Jürgen). Žaviuosi šios nuostabios moters vidine ramybe ir išoriniu grožiu, laužančiu visus stereotipus, kad vokietės negražios. Jai trisdešimt devyneri. Laiba, visada šiuolaikiškai ir skoningai apsirengusi. Beje, be papuošalų. Gryna blondinė, mėlynakė, labai švelni, meili ir pasiaukojanti. Mane žavi jos širdies atvirumas, nuolankus nusiteikimas.
– Roza, kaip Tu gražiai atrodai! Kur kerpiesi? Tavo šukuosena visada nepriekaištinga!
Nedrįstu eiti čia apsikirpti, nes bijau, kad padarys ne taip, kaip aš noriu. Visada kerpuosi Lietuvoje. Be galo svarbu, kokios rankos lies man galvą!

Ji ima juoktis. Pri eina arčiau ir man pašnibždomis į ausį:
– Ich mache selber, (pasikerpa pati!). Atsistoju prieš kelis veidrodžius, kad matyčiau ir nugarą, tada kerpuosi, – vis garsiai nusikvatoja.

Netrukus įbėga tamsiai rudas su baltais plėmais šuo Džeris. Biglio veislės. Nuostabus padarėlis. Tos nulinkusios ausys ir nukarusios lūpos! Išraiškingos rudos akys. Kūnas tvirtas. Raumeningos kojos. Matosi, kad reikalauja nemažai judesio. Be jokio garso, draugiškai vizgindamas uodegą, apuosto mus.
– Į vietą! – įsako šeimininkė.
Džeris nukiūtina nuleidęs uodegą, bet vis atsisukdamas į mus.

Jurgenas ištiesia ranką, komunikuodamas priėmimą.
– Schön, das Ihr da seid! (Smagu, kad atvykote!)
Jis, preišingai nuo Rozos, gan stomeningas vyras. Ryškūs bruožai, bet dvelkiančiu vokišku santūrumu. Ant nosies akiniai sidabriniais rėmeliais suteikia rimtumo. Lyg pakirpti antakiai rūsčiai suraukti, bet ne piktai. Plačios sučiauptos lūpos, drąsus ir tvirtas žvilgsnis. Apsirengęs languotais mėlynais marškiniais ir džinsais. Ant kojų “vokiškos“ šlepetės. Čia beveik visi tokias nešioja.
– Jūs turite nuostabų šeimos narį! – negaliu atsidžiaugti šunimi.
– O taip! Jis mūsų numylėtinis. Tiek daug džiaugsmo atneša kiekvienam čia gyvenančiam, – sutinka šeimininkė. – Šie šūnys labai prieraišūs. Jam reikia draugijos. Beje, man irgi! Nors būna rūpesčių jis mums irgi pridaro.
– Kokių?
– Na, pavyzdžiui, vakar po pietų palikau ant stalo nenurinktus indus ir maisto likučius. Ir ką sau galvoji! Man tik nusisukus, Džeris užlipo ant stalo ir viską išvartė, norėdamas pasmaguriauti. Oi supykau!

Lipam laiptais. Priekyje, kampe biustas be galvos ir ant sienos chaotiškai, skirtingų stilių rėmeliais, prikabinta visokių nuotraukų. Daugiausia gamtos vaizdų. Sustoju, apžiūrinėju.

Lipant į trečiąjį aukštą, antrojo aukšto prieškambaryje matau didelius stiklainius tiesiog sustatytus kaip dekoracijas. Įspūdinga! Šalia juodai nudažytas nemažas akmuo. Negyvi daiktai įgavę gyvybę.

Staiga prabėga pilka, minkštai pukuota katytė.
– Jūs ir katiną turit? – stebiuosi.
– Jo, jie su Džeriu draugai. Reikėjo šiek tiek ties tuo padirbėti, – pasakoja Jurgenas. – Šunys nusilenkia tiems, kurie aukščiau už juos. Pradžioje vis paimdavau mūsų Micę ant rankų ir glostydavau Džerį. Neužilgo jis ją priėmė. Dažnai kartu šalia vienas kito įsitaiso.
Visi juokiamės.

imageTrečiame aukšte virtuvė ir svetainė. Virtuvėje karaliauja pilkšvi tonai, suteikiantys ramybės ir erdvumo jausmą. Baltos spintelės įsiliedamos į visumą sukuria nuostabų interjero skonį. Kaip svarbiausias akcentas čia stovi didžiulis stalas, virš kurio didelis pintas šviestuvas. Net neabejoju, kad stalui tenka girdėti daug daug išgyvenimų! Virš galvų lentyna, kurioje puikuojasi gražiausi moliniai ąsočiai. Šiek tiek žemiau jaukiai kaba lentelė: “Tu tiesiog nematai netvarkos“. Pro didžiulį langą vidun veržiasi šviesa, kurios dėka visi žaliuojantys augalai sustiprina virtuvės žavesį. Atrodo, kad šioje minimalistinėje erdvėje nėra nei vienos nereikalingos detalės, kiekviena smulkmena apgalvota nepriekaištingai. Buitinė technika ir darbastalis išnyksta, tapdami tik funkcionaliais įrankiais.

Įėjus į svetainę prieš akis išdyksta didžiulis, įspūdingas senovinis “A.H.Francke“ Leipcig pianinas su žvakidėmis iš sonų. Raižiniai ant pianino korpuso sustabdo akį.
– Ar galiu prisėst, – klausiu?
– Gali, – meiliai pritaria. – Tik deja, jis jau tikrai senas. Daugiau tai mūsų svarbi interjero dalis.

image

imageVisai netoliese iš medinių dėžių padarytas arbatinis stalelis. Kampe prie lango stovi baltai nudažyta, medinė, labai sena spinta. Vienoje ir kitoje kambario pusėje baltos moderniškos sofos su apsiūtomis pagalvėmis. Prie paprasto pastatomo šviestuvo įdėta baltais dažais apipurkšta medžio šaka. Rozos kūrybinis braižas! Daug įvairių netradicinių sprendimų. Įvairūs, iš pirmo žvilgsnio, sunkiai interjere pritaikomi daiktai sukuria ypatingą atmosferą. Ant langų širdelių dekoracijos ir ilgi žvakidžių stovai. Sena susilieja su šiuolaikiškumu, moderniškumu. Šilumos suteikia dvi baltos sofos ir pilkas kilimas. Ruošdama maistą namų šeimininkė gali laisvai bendrauti su svetainėje esančiais žmonėmis.

Nesu mačiusi tokių muziejinių, bet kartu be galo jaukių ir šviesių namų! Be pompastikos, bet išradinga. Sendaikčiai atradę vietą moderniame dizaine. Daiktais neperkrauta erdvė, daug šviesos ir vietos fantazijai. Žaviuosi paprastumu, lengvumu ir funkcionalumu. Kaip mažas vaikas viską fotografuoju. Kiekvienas daiktas kalba jaukumą, šilumą, kūrybiškumą.

imagePriestate stovi ilgas, gal dvidešimčiai žmonių skirtas rudo medžio stalas. Aplink karališkos, balta drobe apsiųtos kėdės. Spėju: šeimininkės rankomis. Virš stalo dėmesį prikausto, pačios Rozos gamintas kandeliabrinis šviestuvas, apraizgytas vielutėmis ir prikabintais šaukšteliais. Jame esančios degančios žvakės užliūliuoja mano sielą. Tikriausiai, vienetinis rankų darbas!image

O vaizdai aplink!!! Pro didžiulius langus, siekiančius pirmąjį aukštą ir prasitesiančius iki ketvirtojo – Švabiškos Alpės!!! Kamuoliniai debesys, kairiame šone saulės spinduliai, o dešiniame jau lietaus lašai! Šie kontrastai stebina. Kartu sustiprina visas geriausias emocijas.

Esu pakylėta, sužavėta ir laiminga! Pasuku galvą į svetainę, o ten Rozos ir Jurgeno simpatiškas penkiolikmetis Filipas (Philip) skaito mūsų Kristinai knygą!
– Ei, – baksteliu vyrui, – žiūrėk! Ar esi matęs, kad paauglys taip rūpintųsi vaiku?
Prie jų kojų šliaužioja mūsų mažulė. Staiga, jis ima ją ir kelią į viršų meiliai guguodamas.
Iš susižavėjimo negaliu akių atitraukti!

Mano vyras linkčioja, šypsosi, kažką galvoja.

Stalas nukrautas vaišėmis: įvairiausiosmis salotomis, bent keturių rūšiu duona, dešrų irgi visokiausių. Salotas šiame Pietų Vokietijos krašte valgo rūgščias, su actu ir aliejumi. Kiekvienos šeimininkės virtuvėje stovi visokiausių rūšių actų ir aliejų. Taip pat, kas mane stebina, jie geria tik mineralinį gazuotą vandenį. Visi vaikai, mano nuostabai, valgo tas rūgščias salotas ir geria gazuotą vandenį!

Bekramsnodama švabiškus maultaaschen (panašūs į didelius koldūnus su mėsa ir špinatais), klausiu:
– Roza, kokia paslaptis, kad jūsų tokie ypatingi vaikai?
Ši pora augina du savo sūnūs, vieną dukrą ir dar vieną įvaikintą mergytę.
– Na, mes mažai ką galime dėl to padaryti… Bandom organizuoti tinkamą laisvalaikį. Siunčiame į vaikų stovyklas. Mokome dalintis ir rūpintis vienas kitu. Bet realiai, aiškiai suprantu, kad tokie vaikai yra iš Dangaus! Dievo dovana!
Jurgenas pritariamai šypsosi.
– Aš augau labai griežtoje pietistų šeimoje. Mes neturėjom televizoriaus. Visada turėjau vilkėti ilgą sijoną, pintis kasą ir t.t.
– Kai ją vedžiau, negalėjau nuo televizoriaus atsitraukti, – šmaikštauja jos vyras.
– Tiesa, – juokiasi moteris. – Tai dabar rengiuosi ir pati kaip noriu apsikerpu.

imageUžburti namų jaukumo, svetingumo, tos skandinaviškos šviesaus interjero aplinkos, suderiname rimtus pokalbius su nuotaikingom, juoką keliančiom istorijom. Tobula popietė!
– Kaip jūs sukuriat tokius nuostabius namus? – vis žvalgausi.
Jurgenas kreivai nusišypso ir atsidūsta.
– Aš prigalvoju, o jis įgyvendina, – į vyro reakciją atliepia Roza. – Tai mano saviraiškos dalis! Būna, nesulaukusi Jurgeno perstumdau baldus pati.
– Kartais nežinau, kur miegot eiti, – vėl šaiposi Jurgenas. – Tau lengva šnekėt, o suktis reikia man!
Neįmanoma į jį žiūrėti nesijuokiant!
– Man patinka namus keisti pagal nuotaiką, besikeičiančią atmosferą. Tai lyg mūsų gyvenimų atspindys bei mano saviraiška.

Roza iš tiesų nuostabiai žaidžia interjero detalėmis. Jos humoro jausmas ir žiburiai akyse virsta nuostabiu namų jaukumu.
– Mums laikas! – žiūriu į mylymojo akis.
– Oi, nenoriu! – tingiai keliasi.
Tik sužėmus, Jurgenas ima leisti storas žaliuzes, kaip įprasta šiame krašte.
Imam nešti tuščias lėkštes į virtuvę.
– Nereikia! – netikėtai pasigirsta šeimininko stiprus balsas.
Greit padedu atgal ant stalo indus ir einu lauk. Matyt, čia neįprasta svečiams šeimininkauti.
– Ačiū už gyvą vakarą! – nuoširdžiai dėkojame.

p.s. Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s