Jei pažvelkčiau į pabėgėlės motinos akis

imageTai kontraversiška tema, apie kurią rašyti nėra labai drąsu, bet esu įsitikinusi, kad sveika. Visai norėčiau, kad apie tai būtų įmanoma pasvarstyti tyliai. Gal ir nereikėtų apie tai kalbėti, bet tiesa yra tiesa, kuri ardo mūsų patogų gyvenimą.

Galima sakyti, kad žmonės visais laikas bėgo: kas dėl karo, kas ekonominiais tikslais. Ir šiandien žmonės bėga tūkstančius kilometrų, ieškodami taikos ir darbo, bet niekas jų nelaukia arba atgrasiai sutinka. Juk jei atidarome duris, tada jos lieka atviros: kas nori išeina, kas nori ateina. Tai taip paprasta. Man sunku suprasti, kad suaugę žmonės vis dar bijo juodaodžių. O gal ir baubo po lova baiminamasi? Drąsiau! Žmogiškumas reikalauja drąsos.

imageGeriau įsijautus, juk ne mes, kurie turime susidoroti su didžiausiais iššūkiais, bet tie, kurie pas mus atkeliauja, argi ne taip? Ne, tai ne mes turime problemą, mankštindamiesi sporto salėje, o atkeliavusieji, kurie turi ten gyventi. Mes neturime jokio pagrindo skųstis. Priešingai jie, kurie prarado savo namus, šeimą, draugus…

Žinoma, kaip ir visur, yra tarp pabėgėlių netolerancijos, atskirties ir neapykantos. Taip, žmonės, atvykę iš kitos kultūros turi priimti kitą socialinę tvarką ir gerbti esamas nuostatas. Bet pripažinkime, yra ir vietinių nepakančių ir nepagarbių sudėliotai tvarkai piliečių. Esą jie turi tam teisę?!

Čia Vokietijoje pabėgėlių daug ir dažnai iškyla jų veidai atmintyje. Jų pavargusios akys. Jų ryškios šypsenos. Įsivaizduoju jų ašaras, baimes ir dėkingumą. Aš kaip mama, niekaip negaliu likti abejinga šeimoms. Vaikai kenčia, patiria mirties baimės skonį. Yra ir tokių, kurie gimsta tos pavojingos, sekinančios kelionės metu.

imageMan atrodo, motinų širdys panašios. Ar aš klystu? Nesu patyrusi tokių iššūkių gyvenime, bet nėra sunku žmogiškai susitapatinti. Suprasti moters su vaiku širdį, jos dvejones, viltį, sudužimą. Tos svetimšalės moterys irgi verkia. Jos irgi brangina ir kaip liūtės saugo savo mažylius. Žodžiai čia visai nereikalingi… Jų širdys irgi myli!

Abejojate, kad mes pažįstame tuos žmones taip, kaip savuosius? Juk labai aišku, kad jiems reikia užuojautos, supratimo ir pagalbos. Jos vietoje būčiau palūžusi nuovargyje ir desperatiškai šaukčiausi pagalbos, kad mano vaikai būtų saugūs.

imageSuvokiame visi, kad esame laimingi gyvendami ten, kur žmogiškumas viešpatauja. Bet tai taip reliatyvu, nes vieta gali keistis, o ir pats saugumas rojaus kampelyje gali virsti chaosu…

Po tokių pamąstymų kyla klausimas: ką reiškia būti žmogumi? Pažvelkime į pabėgėlės motinos akis…

Valties žmonės. Pabėgėliai

Nuotraukos iš http://www.pinterest.com

Advertisements

Komentarų: 2 Pridėkite savo

  1. Anonimas parašė:

    Mane kankina kontraversiški jausmai ir mintys. Visų pirma, man kyla jausmai, kad kitaip net negali ar neturi teisės pasielgti šiame pasaulyje, kuris nepriklauso mums, kai žmogaus gyvybei, garbei gresia pavojus. Visi esame čia svečiai, lygūs ir turime tiesti pagalbos ranką visiems, kuriems reikia.
    Bet Iš draugų ir artimųjų, gyvenančių skirtingose šalyse, išgirstų istoriju (kurios tikrai yra tikros) kaip jie (ko gero kažkuri dalis jų, negali to priskirti visiems) elgiasi kaip žvėrys, ko kažkodėl neparodo nei tų šalių žiniasklaida, nei mūsų. Pavyzdžiui, kad Naujųjų metų naktį, jie buvo šturmavę visą rajoną prie Eifelio. Žmonės užsieniečiai švenčiantys restoranuose, negalėjo išeiti, buvo įkalinti, bijojo ir verkė, nes juos gasdino, puldinėjo ginklais, o vietinė policija nieko nedarė, tiesiog stovėjo ir stebėjo. Prisiklausiau daugybę istorijų ir iš skirtingų šalių. Kai jie visai negerbia vietinių žmpnių, kitų kultūros, nesiskaito. Nenori dirbti, nesiekia tikslų, gyvena iš pašalpų. Tai turbūt pasakytina ne apie visus.
    Tada religinė pusė ir tikėjimas. Gerbiu visų religijas. Tikiu, kad visi turime vieną Dievą, tik kalbamės ir prieiname prie jo per skirtingus tikėjimus. Mane tiesiog neramina, kad jų religiija gali grėsti kitas religijas išpažįstantiems. Kad iš tiesų dėl to gali kilti išsigimusių, neteisingų veiksmų.
    Tačiau turbūt yra dar ir kita pusė. Galbūt tiesa, kad mūsų šalyse nėra teisingų įstatymų, priemonių, įrankių teisingai priimančių ir integruojančių imigrantus. O galbūt ta masė, kurios visi gasdinasi, yra tik kažkuri dalis, kurie Pradžioje gali būti dėkingi, laimingi, o paskui, apšilę kojas, pradeda rodyti nagus ir ragus.
    Dar viena mano draugė išsakė mintį, kad arabų šalyse reikia autoritariško valdymo, kitaip tų žmonių nesuvaldysi. Ir jie turi savo šalyse tvarkytis patys be niekieno įsikišimo. Kad tose šalyse, kur įsikišo Jav kaip “taikdarė”, neliko nieko. Buvo sunaikinta (kažkiek tikkad gali būti, kad JAV viešai pakursto pretekstus, sukuria situacijas pačiai pulti ir “gelbėti”, spręsti situacijas). Kita draugė taip pat pasakojo, kad jų šeima gyveno šešius metus, vienoje šalyje, kur jos tėvai buvo atvykę dirbti, vertė Koraną. Sakė, buvo gražiausi metai gyvenime. Nebuvo nusikaltimų, visi laimingi ir tos šalies vadovą minėjo tik geriausiais žodžiais, o JAV jį nužudė kaip diktatorių.
    Tiesiog tikiu, kad mes daug ko nesuprantame ir nežinome, nepabuvę patys asmeniškai, nepagyvenę, nesudalyvavę įvykių sukūryje. Taip, kaip ir kiekvieną momentą kiekvienas žmogus vertins ir priims bei papasakos skirtingai, per savo suvokimo prizmę Taip pat turiu tokį nerimą, kad mes niekada nežinosime visos, tikros tiesos, kas, kur, ką, kodėl, kaip. Kad žiniasklaida nesuteikia mums tokios galios. Kad ja negalime pasitikėti.
    Ir aš niekada į šį klausimą negaliu niekaip sau atsakyti ir tai tikrai kažkuria prasme, kankina. Ir iš tiesų, visos šios nežinomybės pasekoje bauginuosi tų žmonių, nors suprantu, kad tarpe jų yra daugybė stebuklingų žmonių, kad visiems uždedama etiketė dėl dalies kaltininkų, bet kaip juos atsijoti? Bet vėl šią mintį veja kita mintis – o kiek kitos šalys priėmė iš mūsų šalies emigrantų, kurie elgiasi baisiai ir neteikia niekam garbės, tik kelia daug grėsmių.

    Patinka

  2. Anonimas parašė:

    Po paskutinių įvykių radau atsakymą į klausimą, kuris taip pat mane kankino:

    “I am Muslim. I WON’T apologize for something im not responsible for. Terrorism has no religion. THIS is my religion.”

    http://mic.com/articles/128549/muslimsarenotterrorist-after-paris-attacks-muslims-fight-islamophobia-and-offer-solidarity#.ZxGXBkl98

    Juk religija skirta puoselėti MEILĘ ir tik MEILĘ. Sau, artimam ir visam pasauliui.

    Ir mes neturime bijoti pabėgėlių. Jie turi tokias pat širdis kaip ir mes, jie tokie pat žmonės, kaip ir mes ir jie nėra neatsakingi už žmones, kurie vykdo terorizmą. Turbūt laikas išmokti atskirti šiuos dalykus.

    Tik pats didžiausias klausimas yra kiekvienos šalies vykdoma politika imigrantų integracijos atžvilgių, nacionalizmo, rasizmo klausimas ir kiekvienos šalies žmonių švietimas.

    Galbūt tai? Šiandien man dėliojasi atsakymai taip…

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s