Mama nepasakė nė žodžio

imageESI STORA!

Aš niekada negirdėjo mamai to sakant. Bet kažkur mano vaikystės namuose turėtų būti šie žodžiai. Ieškau. Pasislėpė…

Visą perdėtą dėmesį savo kūnui mama taikė tik sau. Niekada nekalbėjo man, tik sau: “aš per stora”, “žiūrėk, kokia nuostabi manekenė” ir t.t

Mūsų namuose maistas buvo kažkas ypatingo. Atrodo, dabar burnoje jaučiu pirmųjų tyrelių skonį. Šeštadieniniuose šeimos susitikimuose skanavome bulvių plokštainį su spirgučių padažu. Galima sakyti, kad augau prie nuolat maistu nukrauto stalo.

Buvau smulkutė 7 metų mergaitė su daug daug juodų plaukų ant galvos. Nuolat valgydavau ir ne visada būdama alkana. Ypač mėgdavau skaitydama knygą kirsti burnoje tirpstančią, močiutės keptą bandelę.

Maža mergaitė moterimi išoriškai virsta lėčiau, nei vidumi. Staiga į pasaulį imi žvelgti pro padidinamąjį stiklą: apžvelgi namus, mamą, tėtį, kelią, kuriuo kasdien vaikštai. Pasirodo, visų šių vaizdų pakanka, gal kartais net per daug…

Po kiek laiko, visai nejučia, mergaitės, virstančios į moterį, alkanos akys ima ieškoti pasaulio įžymybių; tų, kurie “dideli” ir gražūs. Iš pasaulio imi tikėtis labai daug.

Skelbimas. Skaitykite žemiau

imageSavo močiutės namuose atskleidžiau išorinę moters pasaulio paslaptį. Ten stebėjau savo tetą naktiniais marškiniais, jos ilgus tamsius palaidus plaukus. Man prašant, ji nudažydavo mano nagus, aprengdavo savo drabužiais ir leisdavo šalia sėdėti bei klausytis moteriškų plepesių. Išmokau, ką reiškia būti gražiai ir, kad teta nekentė savo klubų. Ji ieškojo vaikinų su mašina, daug kalbėjo apie dietas ir nekaloringą maistą tik su tuno žuvimi ar kietai virtu kiaušiniu. Dažnai sėdėdavau ant stalo ir mes linksmai dainuodavome Lady Gaga.

Mano teta buvo moteriškumo pavyzdys man ir aš tai giliai perėmiau. Ji labai norėjo būti plonesnė ir aukštesnė, bet nežiūrint to, ji mylėjo gyvenimą ir mane.

Labai gaila, bet namuose niekas su manimi šių temų nenagrinėdavo. Nebuvo jokių dietų, jokių treniruočių… Aš tikrai daug apie maistą nemąsčiau. Valgyti buvo malonu ir tai buvo būtinybė. Šia tema niekada nekalbėdavome. Mama nėra sustapdžiusi manęs nevalgyti šokolado: “Tau tikrai nebereikia jo valgyti”. Apie jokias dietas nebuvo nei minties. Aš tikrai nelaikiau savęs apkūnia. Man tai nerūpėjo. Tai nebuvo vertinga.

ESI STORA!

Pirmą kartą tai išgirdau vidurinėje mokykloje. Visos klasės draugės pravardžiuodavo mane persirengimo kambaryje, sporto salėje. Labai greit ėmiau savęs nekęsti: aš stora! Nežinau kodėl, bet norėjau išgirsti kiekvieną į mane taikomą žodį. Kartojau sau tas siaubingas frazes. Alinau save…

Stebėjau juos: jie kalbėdavo vienas per kitą, apie vienas kitą, bet niekada vienas su kitu. Tikrai! Atrodytų, be jokio tikslo, tiesiog bereikšmiai, griaunantys žodžiai, besisukantys uždarame rate. Mano nuostabai, gražiausia tituluota klasės mergaitė buvo pati storiausia iš visų! Kas gi patikės manimi?!

Skelbimas. Skaitykite žemiau

imageBuvau sutrikusi ir pasimetusi. Visos klasiokės atrodė neišsiskeriančios nuo manęs, gal kažkiek plonesnės už mane, arba bent jau tokios pat, kaip aš. Ta klasės karalienė tikrai už mane storesnė!

Vieną dieną, grįžusi namo, užsirakinau vonioje. Greit nusimečiau praplatėjančius džinsus ir lengvai krintančią palaidinę. Tyrinėjau save. Stengiausi būti sau nešališka ir pažvelgti į save kitų akimis. Mano 13 metų mergaitės krūtinė buvo tikrai didelė ir platūs, lyg be kaulo klubai. Mano liemuo buvo siauras, bet veidas – platus ir apvalus. Tad kur gi tas storumas???

Žiūrėdama į veidrodį garsiai ėmiau rėkti: “Tu stora!”. Žiauri, skausminga tiesa… “Aš stora!” Ima skaudėti skrandį. Vėl rėkiu STACCATO: “Aš stora!” Taip rėkiau, kol apsiverkiau.

Negalėjau suprasti, kas su manimi negerai, kad netikiu save esant stora.

Staiga išgirdau mamos beldimą į duris. Išsigandau ir nustojau savęs gailėtis.
– Vakarienė!

Apsirengiu ir einu vakarieniauti.

Skelbimas. Skaitykite žemiau

imageVakarienei buvo kepsnys su bulvių koše, sviesto padažu, brokoliais ir stikline vandens. Nustūmiau visus bereikalingus išgyvenimus ir mintis toli iš galvos, kas nesusiję su šiuo maistu. Kalbėjomės apie mokyklą, apie muziką, apie knygą, kurią skaitau. Mes tiesiog vertinome maistą ant stalo.

Vis dėl to jaučiausi ir, panašu kad, atrodžiau išsiblaškiusi. Aš stengiausi nebūti kitur, kur bandžiau išsiaiškinti dalykus, kurių suaugusios moterys aplinkui mane vis dar negalėjo suprasti. Gal ir buvau per liemenį plona ir šiek tiek su platesniais klubais. Mama tikriausiai pastebėjo tai. Žinau, kad ji irgi kovojo su šiais dalykais. Juk ji galėjo su manimi apie tai pasikalbėti!!!

Aišku, ji jau suteikė man savo rūpesčio dovaną ir suprato tų neišsakytų dalykų galią.

Taigi, mano mama nepasakė nė žodžio…

Nuotraukos iš http://www.pinterest.com

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s