Tave nešiosiu amžinai

Skiriu savo dukroms, kiekvienai asmeniškai!

imageJuk Tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose,
Šlovinu Tave,
nes esu nuostabiai padarytas.

Psalmė 139, 13-14

Buvai nematomas grūdelis mano įsčiose. Tapai nuostabiu stebuklu. Nešiojau Tave savyje, nešioju ir Tau gimus.

Buvai tokia mažytė, kai galėjau viena ranka nešioti ir nepailsti. Tie dažni sekinantys žindymai, bet stebuklingas miniatiūrinės širdelės nuraminimas. Kita ranka galėjau gerti arbatą, skaityti knygą ar net sutvarkyti stalą.

Tos pirmosios ypatingosios ir nepakartojamos dienos, kai valandų valandas ilsėjaisi ant mano rankų. Atrodė, kad liksi amžinai taip arti. Laikiau Tave, kai miegojai, kai atmerkei akeles. Ta ramybė ir bejėgiškumas užburdavo.

O kiek bemiegių ir ištvermės reikalaujančių naktų tik su Tavim. Tamsu, gilus naktinis kvėpavimas, o Tu ieškai artumo.

Ateina momentas, kai imi nešioti ne tik fiziškai, bet atsakomybės ir meilės prasme. Neretai susitinku akimirkas, kai atrodo, kad iš silpnumo palūšiu ir nebepakelsiu… Bet mano nuostabai, keliu ir pakeliu!

imageTu augi akyse! Atrodytų, akimirkai nusisuku, o Tu jau kitokia: tos mažos kojytės savarankiškai lipa laiptais, plika galvutė apsivėlė baltomis bangelėmis, bedantė šypsena virto į mergaitišką. Ir visą šį laiką neatsisakiau Tavęs nešioti!

Kaip įdomu, kad nežiūrint Tavo pasikeitimų – Tave pažįstu. Neretai veidelyje atsispindi tėtis ar sesytė, besikeičiantis, bet visada atpažįstamas balsas, kūno linijos kitokios, bet tokios savos ir artimos, atrodytų, kaip liesčiau Tave kūdikystėje.

Laiko nesustabdysiu ir Tavo augimo taip pat. Žinau, kad ateis diena, kai fiziškai Tavęs neįstengsiu pakelti. Todėl, kai turiu galimybę, čiumpu ir nešioju, čiumpu ir myluoju!!! Tu tokia dar mažytė, bet toks jausmas, kad esi amžinai čia. Beveik nebeprisimenu gyvenimo be tavęs… Žinau giliai, giliai, kad nieko nėra nuostabiau, nei laikyti Tave savo rankose ir jausti mažos laimingos širdelės plakimą. Šis saldus prisiglaudimas meluoja – lyg taip tęsis amžinai.

Pasaulis laukia Tavęs ir nešiosiu tik dar mažą gyvenimo dalį. Ateis laikas, kai nenorėsi taip dažnai myluotis ir aš jau nebegalėsiu bet kada panorėjus pasiguosti bučiniu į Tavo skruostą. Todėl nešiosiu tiek, kiek tik norėsi 🙂

imageAmžiams išsaugosiu akimirkas, kai tampai už sijono ir prašai: “Mama, meilės! Apa apa”. Tai judantis laikas, kai esame kartu ir paguoda: kol dar turiu galimybę, nešiosiu!

Šokdama virtuvėje ant rankų su Tavimi, suvokiu, kad visada nešiosiu Tave. Nešiosiu širdyje. Nešiosiu ir tada, kai metai Tave išsineš ir mano meilė sklandys ore. Niekada neužmiršiu akimirkų persmelktų artumo ir visada būsiu dėkinga už visas bendrai išgyventas patirtis. O nešiojimas liks amžinai – nepaliks mano širdies.

Myliu Tave, Darja!!! Myliu Tave, Marija!!! Su gimtadieniu, brangiosios! Jūsų mama

Nuotraukos iš http://www.pinterest.com

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s