Moteris mergaitės pasaulyje

Yra du moterų pasauliai: vienas pilnas saugumo, pasitikėjimo, meilės, o antras – baimės, nuovargio, neigiamo požiūrio į save ir į kitus. Visa tai Tavo ir mano viduje – tikiu, juose atrasi ir save. Gal vienas už kitą ryškesnis, o gal iš vieno pereiname į kitą. Nebijok sustoti, pažinti ir prisijaukinti. Linkiu liečiančio ir keičiančio vyksmo ne vien į save, bet ir už savo ribų atrasti daug daugiau!!!


imageI paveikslas

Nuolat išgyvenu vidinį konfliktą, kad bent kiek atrasčiau teigiamybių savyje. Sunkiausia, kad greit pasiduodu apatijai ir stagnacijai. Jei negaliu pasitikėti net savimi, tai kaip gi įmanoma pasikliauti kitais? Geriau pasisaugoti, kad nereikėtų nusivilti. Negaliu priimti kitų “ne”. Mane tai skaudina ir uždaro visas mano atvirumo duris.

Nenoriu prisiminti vaikystės. Vis tramdau, kad ta maža mergaitė viduje ramiai sėdėtų. Aš ją kaltinu, kad esu tokia apie save negatyviai įsitikinusi. Kartas nuo karto ši išdykėlė ateina sapne. Kaip realybėje, slepiasi už daržinės, kur bent kažkiek saugu. Deja trumpai… Prabudusi išgyvenu begalinę tuštumą, nes prisiminimai graužia širdį.

Tėvams buvau nematoma ir nuolat stokojau jų pripažinimo. Neturėjau galimybės išmokti kovoti su sunkumais. Šiandien labai greitai nuleidžiu rankas… Tada slogia nuotaika sėdžiu prie teliko ir guodžiuosi gražiomis, saldžiomis melodramomis.

Vaikystės nuotraukas, kurių tik keletą ir teturiu, užkišau į giliausią kampą, bet vis tiek negaliu palikti to šlykštaus jausmo, kaip atrodžiau apsirengusi tuos senoviškus, pusseserės išauktus drabužius.

Mama mane labai retai apsikabindavo, gal tik per šventes ir tik mechaniškai šaltai. Tėčio nebūdavo namie, o man sukakus aštuoneriems, jis iš vis išėjo iš namų. Iki šiol išgyvenu artumo ir prisilietimų stygių.

Buvau gatvės vaikas. Pati save prižiūrėjau ir auklėjau. Kiemas mane gelbėjo nuo namuose gyvenančių vienas kitam svetimų žmonių. Visada pavydėdavau kiemo draugams, kurie kažkur vykdavo su tėvais kartu ir grįždavo tokie laimingi.

Paauglystėje draugėms buvau kontrastas jų privalumams pabrėžti. Iki pat dabar drauges renkuosi labai atsargiai. Tiesa, tikros tokios net neturiu, bet man ir nereikia. Aišku, tai mane įkvėpė labai labai pasistengti dėl savo išvaizdos, kad galėčiau visus po kojomis pakloti, nors viduje vis tiek esu vieniša ir nevisavertė… Tai prisipažįstu tik sau! Vejuosi populiarumo, bet išgyvenu, jog ši įtaka užnuodija mano asmenines idėjas, unikalumą, vaizduotę ir kūrybiškumą. Deja, su tuo kovoti nemoku.

Visą laiką jaučiausi nemylima ir priimama tik už kažką. Jei gerai sutvarkydavau namus, gaudavau saldainių. Tokia ir buvo ta išreikšta mamos meilė. O saldainių prisikišdavau iki pykinimo. Pati mama nesusilaikydavo nuo saldumynų, tai ką norėti, kad aš nevalgyčiau. Tik užsidirbusi pirmus savo pinigus, bėgau į restoraną skanauti normaliai pagaminto maisto. Šiandien irgi valgau tik ten. Gamintis neturiu nei noro, nei laiko.

imageMama negalėdavo pakęsti mano pykčio. Mažiukei dar esant, dažnai nesusitvardydavau ir dėl to man kliūdavo nemažai… Na, bet vėliau išmokau nekęsti vidumi. Šiandien niekas nėra matęs mano pykčio, nes jis giliai giliai širdyje nusėdęs. Negali žinot, kam “pasiseks” semti jo potvynių.

Dieve, kaip man trūko to “mamiško” laiko!!! Visada pavydėjau mergaitėms, kurios rankomis susikibusios su mama eidavo gatve. Deja, aš jai buvau neįdomi, nors šiandien suvokiu, kad ir mama buvo tokia vieniša vieniša… Todėl suprantu, kodėl ji neleido man būti savimi, nes negalėjo priimti mano jausmų, to, ką išgyvenu tik aš. Labai natūraliai perėmiau jos gyvenimo būdą.

Niekas su manimi normaliai nesikalbėjo apie santykius su vaikinais. Pati, gan anksti tai išsiaiškinau. Žiūrėdama filmus, maniau, kad rodo tiesą apie sekso džiaugsmą trumpalaikiuose santykuose. Deja deja, labai skaudžiai apsirikau. Aš tokia sumišusi…

Mama nei savimi, nei manimi niekada nesidžiaugdavo, arba niekada suprantamai to neišreikšdavo. Kaip bebūtų graudu, mes neturime viena su kita artimo ryšio, bet aš trokštu. Šiandien suprantu, kad vidinis išlaisvinimas didele dalimi priklauso nuo mano atleidimo mamai ir jos netobulumo priėmimo.


II paveikslas

Esu pasitikinti savimi. Man netrūksta iniciatyvumo ir atkaklumo. Draugų teigimu, apie kitus labai sveikai galvoju.

Iš vidinės harmonijos nestokoju kritiško požiūrio į gyvenimą. Gan lengvai tinkamai reiškiu bei priimu kitų teigiamus ir neigiamus jausmus. Neneigiu, jog ir pas mane svečiuojasi nesaugumo ir silpnumo akimirkos, bet esu drąsi sustoti, ieškoti ir atrasti savo savijautų priežastis ir tinkamai susidoroti su iškilusiomis vidinėmis problemos.

imageDažnai keliauju į vaikystę. Ne todėl, kad skauda, priešingai, iš ten visos mano moteriškos jėgos plūsta! Pamenu, kaip su malonumu garsiai dainuodavau ir šokdavau. Ne visada, bet dažnai žiūrovų akivaizdoje. Tėvai nuoširdžiai įvertindavo ir drąsindavo nesustoti.

Mokiausi nenusiminti, jei nepavykdavo, nes viduje buvau saugi ir, žinojau, kad peršoksiu visus akmenis, nors ir suklupsiu. Niekada nesėdėjau prie televizoriaus, nes buvau skatinama veikti. Pripažinsiu, kad tai mane šiandien gelbsti: sunkumo momentais ne sėdėti, o kažką dėl to daryti.

Atsiverčiu nuotraukų albumą, o ten gal esu kokių aštuonerių. Ant galvos balta, visiškai ne į temą kepurė, raudona maikutė ir fioletiniai šortai. Šypsausi! Manęs niekas nežeidė už pasirinktą “madą”. Turėjau laisvę rinktis. Labiau keičiausi, kai stebėjau mamą ir jos švelnų balsą:
– Mažiuk, o gal šios kelnės labiau tiktų?
Šiandien ne vien aš džiaugiuosi savo apsirengimo skoniu, bet dažnai susilaukiu ir dėmesio bei komplimentų iš aplinkinių. Apie stilių ir diktuojamą madą daug kalbėdavomės su tėvais. Turi būti tvirta asmenybė, kad nepasiduotum iškeltam kūno kultui ir vartotojiškumui, tad sąmoningai atskiriu peršamą ir savo asmeninį pasirinkimą. Juk stilius – tai aš, mano gyvenimo būdas!

imageNe vien išore mama buvo man įkvėpimas. Jos gyvenimo būdas, meilė man ir tėčiui įsirėžė širdin ir lydi iki šiol. Iš jos sklisdavo ramybė ir gėris, kurio ji semdavosi iš tikėjimo Dievu. O jei supykdavo ir pratrūkdavo, visada atsiprašydavo. Jaučiausi saugi bet kada prie jos prieiti. Ji pripažino mano netobulumą ir tik mano patiriamus jausmus. Priimdavo mano, kaip vaiko išgyvenamą skausmą ir jautriai reaguodavo. Tačiau mama niekada neprojektuodavo savo pačios jausmų! Išlikdavo rami, susikoncentravusi į tai, ką išgyvenu tik aš.

Tėtis imdavosi mane į žygius, kur turėdavau išeiti iš savo komforto zonos. Dažnai, atrodytų, pritrūkdavau fizinių jėgų, bet su tėčio pagalba įveikusi visus sunkumus išgyvendavau pasitikėjimą savo kūnu. Aplankydavo vidinė laisvė ir pasitenkinimas.

Beveik kiekvieną savaitgalį pas mane lankydavosi darželio, o vėliau mokyklos draugės. Per atostogas dalyvaudavau mergaičių stovyklose. Namuose kepdavome pyragus ar piešdavome. Šiandien komandinis darbas mane drąsina, įkvepia ir atliepia į bendravimo poreikį. Mergaičių kompanijoje galėjau lengvai jausmiškai susitapatinti ir viena kitą suprasti bei atliepti į tam tikrus jausmus. O tai buvo didelis indėlis į mano savigarbą.

Beje maisto svarbą, turiu omenyje, gero sveiko maisto, perėmiau iš mamos požiūrio. Kartu su ja ir išmokau gaminti. Šiandien gaminu su meile. Ieškau naujų, sveikatai naudingų receptų. Nebijau eksperimentuoti. Tai viena iš saviraiškos dalių manyje. Juk, galų gale, viskas sukasi apie maistą. Kur bendravimas ten ir pilvui puota. Tai taip susiję. O kai verdi ar kepi, kiek daug turi pajausti, išjausti! Juk galvoji ne vien apie save, bet ir apie tuos, kuriems gamini, kuriuos myli!

imageKą dar labai aiškiai žinojau, kad tėvai mane myli tokią, kokią esu. Matydama, kaip tėtis elgiasi su mama, šis jausmas pakeldavo mane iki Dangaus. Jų tarpusavio meilė ir supratimas glostydavo ir nuramindavo vaikišką mano širdį.

Žaviuosi kas kartą prisiminusi, kaip mes su tėveliais diskutuodavome įvairiausiais man rūpimais klausimais. Neretai ir pasiginčydavome. O kai aš supykdavau, mama vis klausdavo, ką jaučiu ir panašiai. Šiandien suprantu didžiulę reikšmę to, kad galėdavau tėvams prieštarauti ir būdavau visada išklausyta. Išmokau išsakyti savo nuomonę ir tinkamu būdu ją išreikšti, todėl gyvenu su vidine taika, nes nieko prieš nieką nelaikau blogo.

O dėl santykių su vyrais, visada žinojau, ko noriu. Ir jis atėjo, tas vienintelis, išlauktas! Mama daug pasakojo, o ir aš pati mačiau jų tarpusavio santykius su tėčiu. Aiškiai atskyriau, kad seksas be meile pagrįstų santykių tik žeidžia ir sudarko sielą. O būna ir baisesnių pasekmių. Todėl saugojau save mane pamilsiančiam žmogui. Tik santuokoje seksas yra saugus. Šiandien žaviuosi mamos jautrumu atrasti tuomet tinkamą laiką tokioms jautrioms ir be galo svarbioms temoms ir suprantamai apie tai kalbėtis.

Manimi nuolat gėrėdavosi, ypač tėtis. Nors būdavo labai užsiėmęs, visada rasdavo bendros, uždegančios ir džiaugsmą nešančios veiklos. Savaitgaliais kartu gamindavome, vaikščiodavome ir, ką su didžiausiu malonumu prisimenu šiandien, tai rytinius pasivoliojimus lovoje. Valgydavome ledus, daug juokdavomės, vakarais dažniausiai mama, o neretai ir tėtis, man skaitydavo įvairiausias istorijas. Todėl šiandien jaučiuosi jų pažinta ir pati pažįstanti savo vidinį pasaulį. Mūsų toks stiprus ir statydinantis ryšys iki pat šios dienos! Kokia aš laiminga!!! Jie man abu toks šviesus atspindys. Tėveliai išmokė mane pačiai susidoroti su esamais ir būsimais iššūkiais. Aš tokia dėkinga!

Nesutelpanti į rėmus

Nuotraukos iš www.pinterest.com

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s