Išlauktas

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Skiriu mūsų 9 metų santuokos metinėms!

Beldžiasi į širdį! Į mano širdį! Asmeniškai!!! Atsidavimas pripildo ir prisiliečia švelniausi jausmai. Meilė žygiuoja kartu su švelnumu ir džiugesiu. Tas trečias atsitiktinis, bet jau lemtingas pasimatymas! Nepakartojamas susidūrimas. Žavuolis puolė mane, čiupo į glėbį ir suko suko suko…

Apsvaigau ir aš. Būtent tokiomis minutėmis žmogus ir išgirsti tylius istorijos žingsnius. Lyg koks variklis, širdžių pastūmėtas, ir jau užvestas veikia ne kieno nors valia, o pats savaime, įgavęs jėgą, ir todėl nesustabdomas.
– Aš tave myliu! – Pučkorių atodangoje girdžiu banalius, bet dabar skambančius pačia nuostabiausia muzika žodžius.

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Žemai, virš veido supasi žvaigždės. Prieš mus beribis pasaulis! Žvaigždėta lapkričio vakaro viziją nešuosi prisiminimais kaip turtą ateičiai.

Staiga ima smarkiai snigti ir tamsią žemę uždengia švaria salelių skraiste. Aš jau įsivaizduoju, koks bus žalias, po žiemos sniego pavasaris.

Įsimylėjau ir aš! Pagaliau sulaukiau!
– Žinojau, kad būsi mano! – juokiasi ir bando mane pakelti. Žemė padengta ledu. Kojos slysta.

Iki šiol neturėjau jokios rimtos draugystės. Jo mėlynos akys ir šviesūs plaukai žavi. Visada norėjau būti užtikrinta savo jausmuose ir sugebėti vaizduotėje pamatyti tą žmogų šalia senatvėje. Šis žmogus originaliausia asmenybė, kokią tik teko pažinti: intelektualus, pasitikintis savimi, švelnus, jausmingas…

Be galo žaviuosi jo susidomėjimu manimi. Jis irgi sako, kad niekada nebuvo sutikęs nieko panašaus į mane. Esu nuolat klausinėjama: leidžiu ištirti kiekvieną savo asmenybės kampelį.
– Dalyciuk, aš gi tave pirmą kartą pamačiau Saulės mieste dainuojančią “Sielos“ festivalyje. Iš karto įsimylėjau! Tiesiog scenoje!
– Ne veltui scena užburia, – sarkastizuoju.
– Sužavėjo tavo laibumas. Tokia smulkutė, trapi.

O visą gyvenimą maniau, jog tai bėda ir negalėjau savęs priimti…

Serioža visada turi ką pasakyti, lyg sutaupydamas atsargoje dar vieną mintį, kaip vandens stiklinę troškuliui numalšinti.

Artėjant mūsų romantiškam susidūrimui į atsisveikinimą, jis staiga užbaigia:
– Dovanoju tau šią ryškią, melsvai baltą žvaigždę! – rodydamas pirštu į blizgantį šaltą dangų kužda man į ausį. – Tai Sirijus. Ji ypatinga, nes žvelgdama iš bet kokio Žemės kampelio ją visada matysi! Čia Lietuvoje geriausiai ji šviečia žiemą. Ji tavo, brangioji!

Žvelgiu į “savo“ žvaigždę ir ji lyg suskamba manyje. Ji taip arti kybo virš horizonto. Ji ryškesnė ir didesnė už kitas. Ji mano!


image– Noriu undinės suknelės, – bandau įvardinti savo viziją pažįstamai studentei dailiokei.
Lina paima pieštuką, trintuką ir popieriaus lapą. Akimirksniu išdyksta mano laiba figūra su undinės suknele.
– Nuostabu! – žaviuosi.
– Na, keistumas mano tame, kad medžiagas renkuosi “Humanoje“. Tiesa, tik ten randu originalių daiktų ir idėjų.
– Duodu tau laisvę! Stilių žinai, tai reiškis, – juokiamės.

Lina mane išmatuoja ir patraukia semtis įkvėpimo.
Po mėnesio stoviu su vienetine, pačia originaliausia ir elegantiškiausia bei pigiausia nuotakos suknele pasaulyje. Prigludęs lengvai permatomas tinklinis audinys taip išryškina mano laibumą, kad aš pati sau esu moteriškai graži! Lyg gazelės persišviečia kojos. Liemenį juosia įspūdingas sidabrinis diržas! Apsigaubiu balta skraiste.

Jurgita padaro ramų, pagal mano būdą makiažą ir labai paprastai sušukuoja plaukus. Atrodau nepriekaištingai! Esu lyg sapne.

Virš galvos ryškiai mėlynas dangus ir mano nuoširdžiausi troškimai plaukia link baltų debesų. Vis dar šildant, po truputį beatsisveikinančiai vėsiai rudens saulei ir besivoliojant nukritusiems šlapiems lapams, žengiu į pažadą meilei, meilei iki mirties! Žiūriu į rudenišką pasaulio grožį ir širdyje gera. Labai gera!

Po paskelbimo, kad esame vyras ir žmona, Sergėjus pažvelgia į mane savo šviesiomis, linksmai spindinčiomis, skaidriomis kaip vanduo akimis, apglėbia ir suka suka suka… Kaip susitikus lemtingąjį kartą, po kurio nebeišsiskyrėme. Pilna Liuteronų bažnyčia Vilniuje Vokiečių gatvėje suaidi plojimų gaudesiu. Net saulė savo spinduliais šoka, praslinkusi pro bažnyčios vitražinius langus! Mes du susiejome savo likimus šviesioms ateities svajoms!

Reklama

Komentarų: 2 Pridėkite savo

  1. Laura Puraite parašė:

    Nuostabu. Labai graziai aprasyta. Sveikinimai! 🙂

    Patinka

    1. dalyciux parašė:

      Ačiū, Laura :)!

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s