Valties žmonės. Pabėgėliai

Pastaraisiais mėnesiais ėmiau net sapnuoti pabėgėlių tema. Perskaityti straipsniai, istorijos ir matyti šia tema žiaurūs vaizdai nepalieka mano vaizduotės.

Pabėgėliai dažniausiai nieko su savimi neturi, tik skurdžius drabužius ant savęs. Bėgdami iš nepakenčiamos ir bauginančios dabarties, jie keliauja į neaiškią, bet viltingą ateitį.

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Pabėgėliai Vokietijoje.

Nereikia pamiršti, kad dauguma Vokietijos gyventojų patys buvo pabėgėliai. Po Antrojo pasaulinio karo, šimtai tūkstančių bėgo taip pat be nieko ir gelbėdamiesi nuo pavojingo suspaudimo. Taigi patys vokiečiai tuo metu tapo pabėgėlių tauta, susimaišiusi su kitomis tautomis.

Gal todėl čia, Vokietijoje, daug įvairovės. Nors kaip ir dauguma žmonių, vokiečiai taip pat turi abejonių, netikrumo, nežinojimo, tačiau tai netrukdo jiems priimti pabėgėlių plūstančių srautų. Beje, vietiniai, kurie gyvena šalia mūsų sako, kad esą krikščioniška pasaulėžiūra reikalauja būti gailestingais ir padedančiais.

Istorija yra gyva, ypač kai ji rimtai priimama ir bandoma iš jos pasimokyti. Daugelį dalykų sunku prisiminti ir suprasti. Istorija turi savo skaudų randą, kuris nemalonus. Prisiminkime Hitlerį, kurio valdžioje buvo naikinami “kitokie”. Žydų tauta buvo irgi pabėgėliai ir jiems tada, švelniai tariant, labai nepasisekė. Jie buvo Vokietijos svečiai, tačiau niekas jų nepriėmė. Be to hebrajai išskirtinė tauta, o dar ir sėkminga! O dėl to nekęsti kažkaip paprasta… Ačiū Dievui, kad šiandien yra kitaip!

“Valties žmonės”. Pabėgėliai ir jūra.

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Iš paukščio skrydžio nufotografuotas vaizdas: šviesiai mėlynos spalvos medinė valtis, kuri perkrauta žmonėmis ir apsupta tik vaiskios vandens platybės. Tai simbolizuoja ne tik migraciją į Europą, bet ir pabėgimą iš pavojų į viltį. Kažkur facebooke skaičiau, kad vanduo tiems žmonėms atrodo viliojančiai saugiai, palyginus su tuo, ką jie išgyvena ant žemės. Taigi, laikai nesikeičia, istorija tęsiasi!

Šiek tiek “valties žmonių” (Bout people) istorijos

Sąvoka “valties žmonės” atsirado 1970-ųjų pabaigoje, kai Vietnamo žvejybos laiveliai ir dideli laivai ieškojo prieglobsčio Malaizijoje, Indonezijoje, Tailande, Singapūre, Honkonge ir kt. Tai buvo pavojingas žygis. Pasimetusiems pabėgėliams gelbėti imta steigti gelbėjimo misijos, kaip antai, Vokietijos laivas “Cap Anamur”. Tad tai ką matome šiandien nėra nauja, nes tokie pabėgėlių laiveliai yra kaip ir simbolis tų, kurie ieško vilties.

Ši kelionė jūra, ieškant prieglobsčio, turi gana daug istorijų. Vėl prisiminkime žydus, kurie bėgo iš carinės Rusijos. Jiems 1900 m. teko perplaukti Atlanto vandenyną. 1940 m. buvo ieškomi nuo kurso nukrypę Australijoje pasiklydę pabėgėliai. O 1939 m. beieškantis prieglopsčio nuskendęs laivas su daugiau nei 900 žydų pabėgėlių Kuboje! Mat JAV ir Kanada uždraudė glaustis pas juos.

Vietnamo “valties žmonių” ir žinomas “Mariel Boatlift”. 1980 metų vasarą, maždaug 125 tūkst. žmonių pabėgo savadarbiu laivu iš Mariel, Buenos Airėse į Floridą ir pasiekė JAV.

www.rohingya.se
http://www.rohingya.se

“Valties žmonėms” egzistuojant 1970 – 1980 m, beveik visada susilaukdavo realios žmogiškos pagalbos, tačiau situacija stipriai pasikeitė po šaltojo karo. Australija priimdavo 1992 m. visus atplaukiančiuosius, bet nuo 2001 m. pabėgėliai pradedami sulaikyti. Net smurtu buvo stapdomi šie nelegalai. Mūsų Europa skyrė ypatingą dėmesį apsaugai nuo “valties žmonių”, teigdami, kad tai kova su kontrabandininkais ir sargyba įsibrovėliams turi būti sustiprinta.

Kodėl renkasi jūros kelią?

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Taip jau istoriškai susiklostė, jog žmonių vaizduotėje jūra lyg ir vienintelis realiausias pabėgimas. Tai sustiprinama laimingais pasakojimais ir istorijomis. Deja, statistiniai duomenys kraupūs. Esą Austrijos pasienyje apie 2000 žmonių žuvo per pastaruosius 15 metų. 2014 m. 223 žmonių nuskendo prie Jemeno krantų. Daugiau nei 1800 migrantų Viduržemio jūroje mirė vien per pirmąjį šių metų pusmetį, o 3500 žmonių nuskendo ten pernai. Tad Viduržemio jūros regionas simbolizuoja masinius kapus.

Vis tik kyla tas pats klausimas: tai kodėl žmonės bėga jūra? Todėl, kad nėra kito pasirinkimo! Žemė nepriima! Bėgama tik iš begalinio beviltiškumo. Plaukiama į Kubos salą arba Australiją, kurių žemė pasiekiama tik jūra. Ir vanduo – tai tik dviejų valstybių jungtis. Sausumos keliai yra pernelyg pavojingi, kaip, pvz., Vietnamas. Todėl maža kontroliuojama valtis visada realus išsigelbėjimas, net jei finišas visiškai miglotas.

Pabėgėliams jūra – tai viltis, nešanti iš mirties į gyvenimą. Normalu, kad būnant silpniems ir beginkliams, žmonės tikisi pagalbos ir priėmimo. Už grėsmingos jūros slypi galimybės ir laisvė.

Tikros pabėgėlių istorijos.

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Viduržemio jūroje. 19 m. merginos iš Sirijos istorija.

Pilietinis karas Sirijoje privertė mus bėgti į Egiptą. Aš buvau pažangi studentė. Egipte neturėjome darbo leidimo, todėl gyvenome labai skurdžiai.

Nežiūrint sunkumų, mano mintys klajojo apie sužadėtinį. Mes norėjome susitikuoti, todėl ieškodami gerovės, kartu nusprendėme bėgti į Europą ir susikurti ten saugų gyvenimą. Mano sužadėtinis atidavė visas savo santaupas, t.y. 5000 $ kontrabandininkams ir jie mus įgrūdo į perpildytą žvejybos laivelį.

Po trijų dienų praleistų jūroje, nebesitikėjau išgyventi:
– Mes visi čia nuskęsime… – ištariau savo mylimajam.

Ketvirtą dieną pakilo audra. Kontrabandininkai stūmė mus į laivelyje esančią skylę, skirtą žuvims sumesti. Bet mes su mano sužadėtiniu ir daug kitų žmonių pasipriešinome.

Staiga valtis apvirto ir per kelias minutes pradingo jūros gniaužtuose. Apie 300 žmonių, kurie buvo įstrigę po deniu, neturėjo jokių šansų išgyventi. Aš girdėjau žmones rėkiant ir mačiau, kaip vaikas buvo sraigto tiesiog suplėšytas į gabalus. Aplink mus, kurie buvome išmesti su gelbėjimosi liemenėmis, plaukiojo šimtai lavonų. Viena galėjau – tik melstis.

Naktį, daugelis išgyvenusių prarado savo galias ir drąsą. Savo akimis regėjau, kaip vyrai nusiima gelbėjimosi liemenes ir paskęsta. Vienas iš tų vyrų, prieš numirdamas padavė man savo 9 mėnesių anūkėlę.

Mano gyvenimo meilei irgi atėjo galas… Jis su manimi atsisveikino. Nepaisant neįsivaizduojamo ir nepakeliamo sielvarto, tą dieną aš paėmiau dar vieną vaiką. Tai buvo 18 mėn. mergaitė, kurią, didžiulo skausmo spinduliuojančiomis akimis patikėjo man jos mirštanti mama.

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Dabar buvau atsakinga už du labai pavargusius vaikus. Mergaitės verkė, buvo alkanos ir ištroškusios. Sugebėjau joms dainuoti ir papasakoti visokias istorijas, kokias tik žinojau. 9 mėnesių mergytė užgeso mano rankose. Likau su vyresne.

Ant vandens nebejutau laiko. Atrodo, kad eina ilgos ilgos dienos. KIek galėjau dar susivokti, ketvirtą dieną jūroje pamačiau prekybos laivą. Ilgai šaukiau kiek jėgos leido, kol pamačiau į mus nukreiptą prožektoriaus šviesą.

Šeimos iš Sirijos istorija

www.pinterest.com
http://www.pinterest.com

Mums nusišypsojo sėkmė, kai su 446 žmonėmis išbuvome aštuonias dienas jūroje. Negaliu patikėti, kad pagaliau turime tvirtą pagrindą po kojomis!
– Ačiū, Italija, kad mus priėmei!!!

Išgyvenau su savo žmona ir trimis mažais vaikais. Jaučiuosi išsekęs po aštuonių dienų trukusios įtampos ir baimės jūroje. Visus savo daiktus turiu čia sudėjęs į dvi mažas kelnių kišenes – visa tai liko mano ateities gyvenimui.

Štai dabar sėdžiu su savo šeima pabėgėlių palapinėje ant gulto ir valgau pirmąjį patiekalą ant sausos žemės. Košmaras baigėsi!!! Mano mažyliai yra labai laimingi po aštuonių dienų jūroje pagaliau grįžę ant žemės.
– Kaip jūs? – klausia mumis beisrūpinantis vyras. – Ar norite sausainių?
Aš purtau galvą ir galvoju, ar ir jie taip daro, ar liksiu suprastas.
– Aš labai pavargau, – atsakau su nedidele šypsena.
Jaučiu, kaip dega mano veidas, nugairintas nuo kaitrios saulės jūroje.
Vyras žvilgteli į mano batus, kurie tuoj tuoj subyrės.

Aš ir mano žmona esame mokytojai. Prieš 13 metų susitikau ją Damaske mokykloje. Aš mokiau matematikos, o žmona tapytoja ir skulptorė. Ji mokė meno. Mes pragyvenime daug nuostabių metų kartu.

Kai Sirijoje karas tapo nebepakeliamas savo nevaldomais smurto išpuoliais, turėjome bėgti. Pagalvojau, kad geriausia būtų Europą pasiekti per Egiptą. Skrydžiu pasiekėme Sudaną, o po to Egipte buvome suimti.

Su šeima kalėjome 11 dienų. Šiandien suprantu, kad tai buvo mums išgelbėjimas, nes rugsėjo 6 d. išplaukusi valtis, kuria norėjome plaukti mes, nuskendo. Kalėjimas mus išgelbėjo!

Kai mus išleido iš kalėjimo, nusprendėme pabandyti gyventi Egipte. Dirbau kiekvieną pasitaikiusį darbą, kokį tik galėjau rasti. Per tris mėnesius suspėjau išbandyti statybas ir net žuvų pardavimo rinką. Gyvenimas tapo labai sunkus ir pabėgimo rizika per jūrą visada atrodė mažiau pavojinga.

Šiandien, po aštuonių dienų maisto ir vandens stokos, mano vaikai yra tiesiog laimingi, kad išliko gyvi. Nepaisant išgyventos nevilties, stebiu jų dėkingas šypsenas.
– Mes gyvi – rytoj prasideda naujas gyvenimas, – glostau jų galvas.

Šaltiniai:

www.fluechtlingsforschung.net

www.uno-fluechtlingshilfe.de

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s