Džonas ir Polė Sandfordai. Krikščioni​škos šeimos atstatymas​

www.knygavisiems.lt
http://www.knygavisiems.lt

Jūsų vaikai yra ne jūsų.
Jie yra sūnūs ir dukros Gyvenimo, kuris trokšta pats savęs.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie yra su jumis, tačiau nepriklauso jums.
Jūs galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savo mintis.
Jūs galite priglobti jų kūnus, bet ne sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net sapnuose negalite aplankyti.
Galite stengtis būti kaip jie, bet nesistenkite
padaryti juos panašius į save.
Gyvenimas neina atgal ir nesilaiko įsikibęs vakar dienos.

Kahlil Gibran “Pranašas” (Citata iš šios knygos 28 psl.)

Autoriai teigia, kad pagrindinė žmogaus problema yra materializmas, t.y. požiūris į gyvenimą, kai viskas vertinama tik pagal potyrius, o visa kita tiesiog priskiriama nesąmonei. Toks žmogus orientuojasi daugiausiai į sėkmę. O, kaip mums šeimoje gyvenantiems suprantama, vidiniuose santykiuose kalba eina daugiau apie žmogaus dvasią, kuri nematoma ir nėra materiali. Čia didelį, o gal ir vieną pagrindinių vaidmenų poroje vaidina pasitikėjimas vienas kitu. Pasitikėjimas – santykių pagrindas! Daugiau, ar mažiau pasitikime, priklauso nuo to, ką patyrėme savo šeimose vaikystėje.

Turėdami materialistinį požiūrį į gyvenimą, pridarome daug neteisingų pasirinkimų. Pvz., per anksti sodiname vaiką ant puodo, nes taip patogiau ir pigiau. Ar nepaguodžiame, kai jis užsigavo – esą stipresnis užaugs. Tokių savo poelgių pasekmių nesuvokiame: kad per anksti vaiką ant puodo sodindami, stumiame jį į nerimą, baimę, norą ateity visiems įsiteikti, viską daryti per prievartą, nepilnavertiškai jaustis ir negatyviai save vertinti (17 psl.).

Tretieji gyvenimo metai – iniciatyvos vystymosi tarpsnis. Čia prasideda su dalinimųsi susijusios problemos. Tėvai vėlgi vertindami pagal išorę, reikalauja iš vaiko dosnumo ir dažnai iš nežinojimo atiminėja jo daiktus ir duoda kitam. Atseit ugdomas nesavanaudiškumas. Tačiau yra anaiptol ne taip! Tokiu savo elgesiu atimame vaikui pasitikėjimą, kaip esminį pagrindą laisvos asmenybės vystymuisi. Esmė ne daiktai! Jei vaikas nenori kažko duoti, leiskime jam savintis. Ypač šiuo amžiaus laikotarpiu, kad jis suvoktų, jog ir besisavinantis daiktus – jis yra svarbus. Vėliau nuo to priklauso ir supratimas apie draugystę. Esu priimamas toks, koks esu, ar už tai, ką duodu?!

Stenkimės kuo mažiau kontroliuoti savo vaikus. Mokykime juos savo pavyzdžiu! Per daug saugodami savo atžalas, slopiname jų savarankiškumą ir asmeninį laisvumą. Čia yra tas gilesnis, ne materialistinis požiūris. Asmeninis pavyzdys ir meilė! O čia telpa beveik viskas: atleidimas, paskatinimai, priėmimas ir t.t.

Stipriai akcentuojamas tėvo vaidmuo, kaip sūnaus, taip ir dukters gyvenime. Priimdamas sūnų ir leisdamas jam klysti, tėvas atveria kelią į vyro brandą. Tai ypač ryšku paauglystėje. Jaunuolio priėmimas, net ir “prisidirbus”, padeda asmeniui priimti save patį. Tėvo meilė ir priėmimas padeda formuotis stipriam identitetui. Autoriai neužmiršta pasekmių metodo, bet labai stipriai akcentuoja meilę ir priėmimą, kaip santykio su vaiku pagrindą. Mergaitėms tėtis suformuoja “vidinį charakterį, nesąmoningus prigimties įpročius ir schemas, veikiančias visą gyvenimą”. Tėvas išugdo dukrose jų grožio ir vertės pojūtį! (100 – 102 psl.)

Taigi, pereidami vaiko amžiaus vystymosi etapus, ima kalbėti apie sveiką santuoką. Tai ne ta sąjunga, kur visada taika. Priešingai! Anot Sandfordų, sveikoje santuokoje vyksta sveiki ginčai ir pykčiai 🙂 Atvirai reikšdami savo nuomonę, išsakydami ir blogus jausmus, būname savimi bei stengiamės priimti kitą. Tik pažindami ir priimdami kito netobulumą, galime girtis gera santuoka!

Ginčo, Sandfordų žodžiais tariant, sveikos kovos taisyklės:

  • atvirumas sau. T.y., visų pirma, supraskime ir pripažinkime savo kaltę, o neieškokime jos partneryje;
  • nuolankiai išklausykime. Kad ir kaip tai žeistų, supraskime, kad stiprybės gali būti ir silpnybėmis. Tai palaužia puikybę;

  • stenkimės niekada neįžeisti kito. Kitaip tampame vienas kitam nebeatviri ir su apstatytomis sienomis. Nesistenkime laimėti ginčo, tai irgi neveda į paliaubas;

  • kilus norui skaudinti, sustokime ir atsitraukime. Pabandykime į situaciją pažvelkti partnerio akimis. Jei pasistengsime su meile išsakyti tai, kas ant širdies, tada viskas spręsis kitaip. “Šventa ramybė”, užlaikant tiesą griauna, bet tinkamai ir su meile išsakyta tiesa, augina!

  • atleiskime! Bet iš tiesų atleiskime. Įvardinkime garsiai: “aš tau atleidžiu!”

Kai stengiamės atsisakyti materializmo santykiuose, t.y. kai nustojame kitą savintis, gerbiame kitoniškumą ir suteikiame jam laisvę būti savimi, į tarpusavio ryšį ateina gyvybė.

Tai viena geresnių mano skaitytų knygų lietuvių kalba šeimos tema. Gaila, kad knygos kalba visiškai krikščioniška (jei galima taip išsireikšti), bet joje pateiktos tiesos, įžvalgos, patirtys universalios ir labai labai vertingos. Jei Jus erzina “krikščioniški žargonai”, ignoruokite :), bet paskaityti neatsisakykite!

Daugiau informacijos:

Krikščioni​škos šeimos atstatymas​. Džonas ir Polė Sandfordai
Angl.k. Restoring the christian family.
Leidykla: “TIkėjimo žodis”, 1996 Vilnius
324 puslapiai
Vertėjas: Vytautas Jakelis

Knygą vertinu 5 balais iš 5

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s