Jis už mane beveik 20 metų vyresnis

Rūtele, esi ištekėjusi už vyro, kuris beveik 20 metų vyresnis už Tave. Kaip Tu dėl to jautiesi? Ar jūsų bendrame gyvenime jaučiasi šis amžiaus skirtumas? 

Žinoma, kad jaučiuosi gerai. Manau, kad amžiaus skirtumas mūsų santuokoje sugroja kartais solo partiją. Mano vyras ženkliai daugiau patyręs, todėl į viską ramiau reaguoja. Gyvenimiška patirtis visgi daro savo. Turiu pripažinti – labai dažnai pati užmirštu, kad mus skiria toks didelis amžiaus tarpas. Jau viskas seniai susilygino: arba aš pasenau dvidešimčia metų, arba jis atjaunėjo.

Kokie pliusai būti vyresnio vyro žmona?

Vienas pliusas būti vyresnio vyro žmona, tai tikrai yra – kad visuomet liksiu šalia jo jauna. Matau, kad jis didžiuojasi tuo, jog esu jaunesnė ir man tai patinka. Daugelis sako, jog esu ne pagal savo amžių subrendus. Gal tai irgi kažką keičia.

Kaip reaguoja aplinkiniai? Ir ką Tu jiems atsakai?

O aplinkiniai reaguoja normaliai. Ne vieninteliai tokie esame. Dabar dažniau pastebiu tokias poras ir jų nemažai.

Dar prieš susituokiant buvo priešiškai nusiteikusių, sakė, kad bus labai sunku. Dabar, susituokus, niekas tokios savo nuomonės nepasako. Gal nutyli?

Kas žavi Tave motinystėje? Kokie sunkumai? (Pastaba: Rūta neveda savo berniukų į darželį. Augina namuose.)

Viskas žavi :): ir sunkumai, ir lengvumai. Tikriausiai labiausiai mane žavi ta besąlygiška meilė. Dabar, esant mama, lengviau įsivaizduoti Dievą taip mylintį savo vaiką. Atrodo, tiek prisidirbi, toks netobulas esi pagal Jo atvaizdą, tačiau žinai, kad Jis besąlygiškai myli. Taip ir su vaikučiais… Jauti, kad pilnai peržengė tavo ribas, išsunkė viską, ką turėjai tą akimirką, bet iš kažkur atsiranda tų jėgų toliau judėti, nes besąlygiškai myli. Be to, kas augina vaikučius tikrai žino, kad su jais nuobodžiauti nėra laiko. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę auginti mažylius, jų pagalba keičiuosi ir tampu geresnė. Vaikai atneša daug džiaugsmo, nes kasdienybė niekuomet nebūna juoda balta.

Na, o sunkumai, jie įvairūs. Priklauso nuo to, kiek miegoti tą dieną gavai 🙂 Nuo to priklauso kartais labai daug… Man asmeniškai, didžiausias sunkumas visgi yra kantrybės stoka ir susitaikymas su esančia namie netvarka. O visa kita dažniausiai banguoja.

Kas Tave kasdienybėje įkvepia?

Kasdienybėje įkvepia? Vaje, tikriausiai  prieš vaikams gimstant būčiau atsakiusi kūryba 🙂 Dabar, aišku, kad įkvepia mano vaikai. Matau, kaip kiekvienas sugalvotas rankdarbis ar žaidimas palieka juose pėdsaką.

Prieš miegą dažnai pamąstau, ką su vaikais veiksime rytoj. Kas būtų jiems įdomu. Viskas sukasi apie juos. Tokia kasdienybės mūza! Tai irgi, manau, yra kaip kūryba.

Kiek matau, visada esi labai graži, pasitempusi, pasidažiusi 🙂 Ar Tau svarbus išorinis grožis?

Tikrai ne visada atrodau graži, pasitempus ir pasidažius 🙂 Leidžiu sau atrodyti ir kaip raganaitei. Nors gėdyjuos savo naturalaus “grožio“. Kadangi negaliu priimti savo išorinio grožio tokio, koks jis yra realybėje, slepiuosi po makiažu. Esu sau labai griežta, tačiau aplinkinius pilnai priimu tokius, kokie jie yra.

Kai vyras man ryte visai pajuodusiai ir susivėlusiai pasako, kad esu graži, įtarinėju jį meluojant 🙂 Paauglystėje žymiai daugiau stengdavausi dėl savo išvaizdos, dabar tam paprasčiausiai nėra tiek laiko. Žiūrint į tas moteris, kurios nesidažo ir vertina natūralumą man daros pavydu, nes aš taip tiesiog nesugebu.

Ką labiausiai vertini gyvenime?

Šitas klausimas turėjo eiti prieš tą apie grožį :), nes dabar susimąsčiau, ar nėra man tas išorinis grožis kaip vertybė? Yra tai svarbu mano gyvenime, bet tai toli gražu ne svarbiausia. Labiausiai vertinu tai, ką turiu arčiausiai – šeimą. Ypatingai džiaugiuosi savo sukurta šeima. Dar labai vertinu santykius su kitais žmonėmis: drauges, ypač bendruomenės narius. Man yra daug svarbių ir vertingų dalykų gyvenime, jaučiu, kad daugelis jų yra pasikeitę nuo santuokos pradžios. Pavyzdžiui, ypatingai didelį dėmesį pradėjau skirti savo laisvalaikiui. Dabar labai “taupiai“ leidžiu laiką sau. Anksčiau laiko samprata buvo kitokia, tarsi švaisčiau didžiąją dalį veltui. Jaučiu, kad vertybės keisis ateity, bet viliuosi ir kartais neabejoju, kad visuomet pirmoje vietoje išliks šeima.