Viešnia iš Kolumbijos I

Mane beprotiškai vilioja ir įkvepia kitų gyvenimai. Ne, ne apkalbos! Jų net nemoku išgirsti 🙂 Bet istorijos, patirtys. Kiekvienas gyvename unikaliai! O jei dar daugiau sužinau apie pažįstamo, bičiulio, ar draugo visiškai man neįprastą kasdienybę ir aplinką, iš viso “pasikraunu”. Tad supažindinu jus su Doviliuke, kuri su šeima gyvena egzotiškoje Kolumbijoje.

Doviliuk, kiek metų gyveni Kolumbijoje ir kaip ten atsidūrei?

Kolumbijoje gyvenu plius minus penki metai. Iš pradžių buvome atvykę metus neva “medaus mėnesio” atostogų (2006 – 2007m.), grįžom į Lietuvą, šiek tiek pabuvę vėl išlėkėm atgal, tik šįkart nusprendę ten kurtis.
Esu “meilės emigrantė”, nusekiau paskui vyrą, kuris mūsų draugystės pradžioje (susipažinom Lietuvoje), vis sakydavo, kad viliasi grįžti į Kolumbiją, rodė amžiną atilsį tėvo filmuotus video. Tąsyk visa atrodė egzotiška, nerealu, bet štai viena dieną ėmėm ir išvažiavom.
Mano vyras gimė Kolumbijoje, Kolumbijos lietuvių šeimoje. Jo tėvas irgi ten gimęs lietuvių šeimoje, savo žmoną jis “atsivežė” iš Lietuvos, juokauju sakydama, kad ratas apsisuko, Linas (mano vyras)  tarsi atkartoja savo tėvo istoriją. Jo mama netgi baigus tą patį, ką ir aš, – VU lietuvių filologiją, tik aš studijavau Klaipėdoj. Sovietmečiu mano vyro tėvas bandęs gyventi, studijuoti Lietuvoje ten susipažino su būsima žmona, jie kartu pas Zitą Kelmickaitę lankė Ratilio folkloro ansamblį, na ir “prisidainavo”. Nutekėjo abu apsivedę į Kolumbiją, ten bandė kurtis, gimė trys vaikai, pasistatė namuką. Idiliškas vaizdelis, kol..vieną dieną šeimos neištiko tragedija – mano vyro tėvą nušovė mafija, o mama, susirinkus vaikus grįžo į Lietuvą, Vilniuj įsigijo butą, vyras vidurinę mokyklą baigė jau Lietuvoje. Kadangi mama turėjo širdies ligą, ilgai negyveno…Susipažinau su savo vyru jau po jos mirties. Klaipėdoje baigusi studijas 2002 m. atsikėliau gyventi į jo šeimos ištuštėjusį butą Vilniuje. 2006 m. apsiženijom, o kaip povestuvinę kelionę nusprendėm pasibūti metus Kolumbijoj. Vyras universitete pasiėmė akademines atostogas, aš buvau tik baigusi VU Visuotinės literatūros magistro studijas, tad toks poilsis abiems buvo ne pro šalį juolab  – važiavom į mano vyrui iki skausmo artimas, savas vietas. Atvykę įsikūrėme tame pačiame Lino tėvo statytame name. Pamenu atėjau į laiko užkonservuotą erdvę – likę uošvienės daiktai, lietuviškos knygos – visos tos pačios, kurias ir aš skaičiau studijuodama (nemažą biblioteką spėjo parsivežti, bet dauguma  – taip ir liko šiame name). Po metų grįžę į Lietuvą jau nenurimom, man tai gerai, bet vyras nerado vietos, labai norėjo grįžti…Tad štai ir grįžom, bandom kurtis.

Iki dukros (2013 m.) gimimo Kolumbijoje dirbau pedagoginį darbą,  mokiau anglų kalbą keliose vidurinėse mokyklose, kalbų centre, dar buvau atsidariusi savo kalbų mokyklėlę. Tačiau dabar esu mama, dirbu 24 valandas per parą ir esu labai laiminga. Mano vyras vertėjas,jo darbo vieta namie, prie kompiuterio, tai dažnai esam visi kartu, dukrai labai gerai. Dar prieš metus apsisodinom kelis hektarus apelsinmedžiais, žiūrėsim kaip čia su tais apelsinais  bus. Žodžiu, bandom įleisti šaknis čia, prisijaukinam, apgyvendinam ši namų mikropasaulį savo būtim.
Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s