Siejančios virvės

Visame kame dvelkia ta miela dvasia, jungtuvių gėlėmis vainikuojanti mūsų ką tik prasidėjusį šeimos gyvenimą pilną pavasario meilės, net atsispindinčios visuose daiktuose. Balta, tyra, viskas žydiimage

Santykiams reikia gyvumo, o tam reikalingas pakurstymas. Mes jau taip sukurti: džiaugtis, kurti, mąstyti, priimti… Gera nustebinti mylimą žmogų, žinant, kad jam tai patiks. Dažnai galvoju, kaip pažadinti per buitį nurimusius jausmus.
– Pasibūnam! – siūlau.
Griebiame valtį ir plaukiame Galvės ežeru į vienumą dviese. Vyras irkluoja, pasisukęs nugara į krantą. Perplaukiame po tiltu. Jaučiu švelnius saulės spindulius ant veido. Prisimerkiu ir mėgaujuosi. Pabėgame nuo žmonių – vieni du! Kuo toliau nuplaukiame, tuo arčiau jaučiamės vienas kito. Atsitraukimas suartina.
image
Valtis čiuožteli salelės krantu. Mylimasis iššoka į vandenį, ištraukia valtį priešakiu į krantą. Paduoda man ranką, padėdamas išlipti.
Gulime salelėje, basi, ant vasariškai šiltos žemės. Ant veidų krenta trumpas medžių šešėlis. Jaučiu jo šiltą kūną šalia manęs. Patinka žaisti šia tyla! Tai labai sujungia.
Su malonumu judinu saulėje basų kojų pirštus. Dangus mėlynas, vaiskus, pro medžių viršūnes gerai matyti spindintys toliai, ir tik prie paties horizonto plaukioja kylantys kamuoliniai debesys. Iš ten sklinda dar tolimas, netilstantis gaudesys, griaustinis: dun! Dun! Štai artėja audra!
– Gal išsimaudome? – entuziastingai inicijuoja antroji mano pusė.
– Ne, tu plauk, aš pasvajosiu. Tik greičiau, nes pakliūsime į bėdą.

Atsisėdu ir žiūriu į tą nuostabią gotikinę Trakų pilį. Laiveliai ežere, plaukiojančios burės dar labiau nukelia mane į pasaką. Į pasaką, kurioje aš gyvenu.

Dangus ima leistis, toks pilkas, tarsi kas skraistę būtų užmetęs. Tamsūs šešėliai po ja plaukia debesų draiskanos. Ima lyti. Lietus krapnoja ant nugarų ir pečių, užklotų rankšluosčiais. Malonus vasarinis lietus. Lašai ritasi per galvą, priversdami užsimerkti. Po tokio lietaus atkunta visa kas gyva.

Sugrįžtame išdidūs, nors šlapi. Juokiamės vienas iš kito, žiūrėdami į permirkusius rūbus. Stebiu, kaip jis pasišokinėdamas iš pasitenkinimo eina. Jo plaukuose spindi lietus, o tos mėlynos akys įtraukia.
Atsisėdęs ant žolės, mano žmogus valosi rankšluosčiu kojas ir vis žvilgčioja į mane. Plaštaka nubraukia lietaus lašus nuo mano veido. Einame susikabinę. Išskleidė savo marškinius, užmetė juos už nugarų. Apsidengę virš galvų bučiuojamės lyg patrakę.
– Mano širdis nebetelpa krūtinėj, – kuždu jam į ausį.
Lyg dulkes nusipurtom, taip atnaujindami siejančias virves…

Viena kryptimi

Buvo publikuota: www.daugiauneivirtuve.lt

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s