Diena rūke

image

IŠ mamos dienoraščio I dalis

Būna palaimintų vakarų, kai galiu ištrūkti vienumoje pasivaikščioti. Einu sau, stebiu dangų ir galvoju, kas aš esu. Kas man patinka. Tik naktį mintys laisvos, bet naktį, kaip sykis miegu. O dieną beveik nesugebu apie save pagalvoti. Turiu iš naujo atrasti save. Net nebežinau ką turiu daryti tame buvime. Pamiršau, nebemoku mėgautis vienuma. Kartais užeina lyg panika, kad reikia dabar sugalvoti apie ką mąstyti ir ką nuveikti.

Bevaikščiodama neretai tokiu būdu išlieju savo susikaupusias neigiamas dienos emocijas. Tada slenku paniurusi, kaip vakar, atstačiusi nugarą čia Winterlingene dažnai pučiant stipriam vėjui. Nesulaikau ašarų, kurios nuplauna sielą. Jei akys padažytos, tepliojuosi tušu nuvarvėjusias akis ir slepiu kišenėse taip greitai sugrubusias ne tik nuo šalčio, bet ir nuo buities rankas. Užmirštu pasitepti kremu, tad jos ir lieka tokios šiurkščios. Tokie vargeliai, aš žinau, pamaus širdį ir nustos, o mano sieloje dažniau ramu ir gera.

O žiemą šlapias sniegas įstrižai krinta ant kūno. Pasiekęs mane tiesiog ima ir pranyksta. Supustytas sluoksnis elastingai linksta po kojomis ir tirpdamas lūžta. Taip dažnai gamta susilieja su mano būsena… Išlaisvina ir įkvepia naujam atsidavimui ir savęs ieškojimui ten, kur esu ir su tais, kurie šalia!

Anądien žemai virš galvos bandė nugalėti vėją pakilusi varna. Trūkčiodama plakė sparnais, tarsi ne skrisdama, o šokinėdama prieš nematomą jėgą. Pagaliau vėjas ją nugalėjo, skersai nunešdamas į šoną, kur buvo įkalnė. O gal ji taip žaidė – “kur gi vėjas mane nuneš?” Už jos niūria siena stūksojo dangus, tarsi pelenais visas nusėtas. Staiga pasidengęs rūkas virš žemės kybojo neaukštai. Nepermatomas dėl drėgmės pertekliaus oras nebeleido matyti toliau, nei įvykis su varna. Gal tik per šimtą penkiasdešimt metrų. Ir ten lyg šešėliai šlapi medžiai rodė, kur praeina kelias. Už šitos ribos viskas liejosi į vieną reginį: ir pilkas, nuslūgęs sniegas, iš po kurio ima rodytis žemė, ir ūkanoti, lyg prieš pavasarį toliai. Būtų labai ankstyvas pavasaris, pavertęs žiemos kelius juodmedžio klampyne. Vėjai varo žiemą lauk, tirpdydami sniegą plačiose kalvose.

Šįvakar jaučiuosi tikrai ypatingai! Įkvėpta. Atrodo širdis spurda. Svarbios būsenos, kurios keičia! Galvoj šėlioja mintys. Bet kas gi ta kasdienybė? Pašaukimas? O gal yra pašaukimas dienai? Šiandien toks, rytoj kitoks? Bet viena aiškiai galvoje, kad širdies didumas, jos talpa – amžina kryptis. Kai nepergyveni ir nenusivili pasitikdama dieną rūke, tikėtina, kad po pietų, ar net greičiau, saulė išlįs. Net esant vidinei prieblandai įmanomas vidinis džiaugsmas. Belieka tik pažvelgt ir apsižvalgyt!

“O tokia nežemiška didybė, žemėj, žolėj ir žmoguje!”
J.Marcinkevičius. Kažkas dar ieško pats savęs.

Čiumpu rašiklį ir liejuosi liejuosi… Persmelkia gydoma jėga. Dienoraštis padeda išsikalbėti, moko įvardinti savo jausmus ir mintis, o visa perskaičius giliau save pažįstu.

IŠ mamos dienoraščio II dalis “Užburianti kasdienybė

Buvo publikuota: www.daugiauneivirtuve.lt

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s