Išlydžiu

I dalis “Aga
II dalis “Nepasitikiu
III dalis “Išsilaisvinau!
IV dalis “Ne aš
V dalis “Prašėsi namo ir iškeliavo…

Aštuoniolikmetės istorija VI dalis

Juoduma… Visas oras kupinas nerimo. Šaltos laidojimo namų sienos, rūkantys vyrai, moterys tamsuolės… Nedrįstu įeiti.
– Kas tas vaikinas su ilga kasa? – žiūrėdama į pavymui einantį mano griupioką, pašnibždomis klausia teta. – Kokių čia keistuolių prisivedei?
Yra žmonių, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis nesikeičia. Netgi tokią man tragiškai sunkią dieną, ima ir apkalba!

Man net ašaros nebėga. Žiūriu į tą iškamšą karste ir nesuvokiu, kad tos gyvybės nėra ir nebebus… Ir paskutinį kartą pabučiuoti nenoriu! Šalta, baugu, atstumia… Pirmąją akimirką, kai į ją žvilgterėjau, – kone nusigandau, man pasivaideno – gyva! Tarsi šmėstelėjo veide kažkas, ir tą pačią akimirką aiškiai suvokiau, kad niekada tos gyvybės jau nebebus. Tamsiose akiduobėse amžinai užmerktos akys.

imageLaidotuvių procesija ramiai pėdiname. Įsikibusi tėčiui į parankę, lyg sapne, stiklinėmis akimis žiūriu į priekyje važiuojančią katafalką. Praeiname pro mūsų namą. Minutei sustojame. Iki kapinių porą metrų. Pučiamųjų orkestrui užgrojus liūdesio muziką, jaučiu ima gniaužti gerklę. Pratrūkstu raudoti! Net nesistengiu suvaldyti iš vidaus besiveržiančio sielvarto.
Viskas! Ji nematys mano tolimesnio gyvenimo: nei vyro, gal būsimų vaikų… Ko aš patarimo klausiu ir kur nueis mano atsiprašymai už grubumą ir nepaklusnumą jos atžvilgiu?

Įmetu saują žemės į duobę ir paeinu toliau nuo visų. Nenoriu čia būti! Virš mirties slogumo – akinančiai vaiskus melsvas vasaros dangus, kuris šildo žemę. Bet man jis toks šaltas, tuščias ir tolimas. Nenoriu daugiau čia niekada ateiti!!! Kokia prasmė iš tų kapų?!! Gyvą branginu, bet mirusią nenoriu “lankyti“! Su mama kartu nutolo mano paties dalelė, tarsi nuo širdies būtų atitrūkusi. Tokia didelė tuštuma slegia.
Šiose kapinėse ne kartą lankiausi, bet nepagalvojau, kad teks artimą čia laidoti.

Vieną naktį, gal dešimties būdama, sapnavau nepažįstamą močiutę, kuri suposi sename krėsle. Ji prašė sutvarkyti jos kapą. Tada pasiūliau Daivai prižiūrėti kapus. Ji sutiko ir gan ilgą laiką mes čia vaikščiojome tvarkyti apleistų, nežinomų kapų.

Grįžtu po apniukusiu vasaros dangumi į Šiaulius. Prisėdu ant fotelio, susisupusi į vilnonę mamos megztą skarą. Vieną akimirką sarkastiškai juokiuosi, staiga kitą – jau verkiu. Negaliu pajudėti. Apatija apraizgė.

Nežiūrint šios brangios netekties, vis tik esu dėkinga už savo gyvenimą ir žmones jame!
– Žydre, tu nuostabi! – dėkoju už kelintą atneštą arbatos puodelį.
Ji tyliai, be žodžiu tiesiog šalia būna. Klauso mano minčių. Kartu nešioja mano sielvartą. Tai taip brangu!!! Ji pasižymi nuosaikumu: atsargi ir išmintingai patylinti.
Tokiu metu turėdama rūpestingą žmogų šalia, gyvenimo paveikslas nuskaidrėja. Kur kas geriau galiu suvokti, kas įvyko ir, kad mano gyvenimas tęsiasi toliau.

imageKiekvienas mamos daiktas jaudina! Dažnai viskas atsimuša atmintyje nuostabiu tikslumu. Tačiau jaučiu, kad skausmingai, paprastai, po truputį, net nepastebimai išblanksta akimirkos, vaizdai… Deja, bet nuotraukos neperduoda to, kokią ją pažinojau. Vis klaidžioju prisiminimuose, kad jie neužsimirštų. Rausiuosi minčių nuotrupose:
– Mergos, pasidėkit batus į vietą! – su lyg įsakymu tiesiai į mano nugarą skrieja mamos šlepetė.
Pratrūko!
Neįsivaizdavau anksčiau, kaip gali būti malonu, kad tave bara. Koks brangus dabar mano širdžiai jos pyktis. Kaip norėčiau dar kartą tai išgirsti!
Pabrėžtinai griežtai ir ryžtingai:
– Eisiu ryt į mokyklą su tavim. Pažiūrėsim ko tas Stapaurių vaikas tave muša.
Gynėja. Liūtė.
– Vaikeli, susiimk. Tavo ateitis svarbi! – Išmintis! Nebranginau tavęs!..
Nors jai tik keturiasdešimt septyneri, jau susilenkusia nugara, susigūžusi, skara ant galvos, didžiuliai botai ant kojų. Keliauja į fermą karvių melžti. Tokių darbštuolių gyvenimas kažkodėl būna nelengvas.
Visi šie dalykai buvo taip seniai, sakytum, kažkokiame kitame gyvenime.
Vis įsivaizduoju, o kokia ji būtų dabar? Tikriausiai, kaip senutė? Ir gyslos ant kaklo. Nebematau akyse jos veido. Prisimenu, koks jis, bet nebematau.
– Mamyt, pasiilgau tavęs!!! – nuaidi jau kasdienybe tapusi rauda…

Gyvena žmogus, užkasė, ir tarsi nebuvo jo, tarsi suvis negyveno šiame pasaulyje, kur dabar bruzda gyvybė. Nejaugi ir neišsakytos mintys, ir skausmas – viskas išnyksta be pėdsako? Pranykęs pasaulis? Ne, visgi lieka! Plevena kažkur, ir, laikui atėjus, – atsiliepia mano ir dar gal kažkieno širdyje. Praradimą gyvas žmogus jaučia ir turi su tuo gyventi.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s