Prašėsi namo ir iškeliavo…

I dalis “Aga
II dalis “Nepasitikiu
III dalis “Išsilaisvinau!
IV dalis “Ne aš

http://pinterest.com/pin/427349452118181675/

Aštuoniolikmetės istorija V dalis

Skubu namo. Slegia kažkokia negera nuojauta… Aplink viskas pilka: ir oras, ir medžiai. Jei nežinotum laiko, neatspėtum, teka dabar saulė, ar leidžiasi: apsiblaususi, švyti ji pro pilkšvą miglą lyg be spindulių. Vėjas supūtė debesį kaip dangą. O ir tas Šiaulių rajonas, kuriame gyvename vis mane verčia nejaukiai jaustis. Vieta pagarsėjusi nusikalstamumu. Ne viena žmogžudystė įvykdyta ir narkotikais prekiaujama. Nekalbu jau apie alkoholizmo liūną. Šie namai vadinami piratnamiais.
– Girdėjai? – nuo stiklų dūžio prabudusi, klausia kambariokė.
Kuo giliau palendu po anklodę. Tik nosies galiukas kyšo. Taip jaukiau ir lyg įsčiose saugu.
– Pasirodo, – grįžusi iš paskaitų dalinasi Žydrė. – Girtas vyras su kirviu sužalojo savo moterį.
– Aaaa!!! – lyg neišgirdusi rėkiu. – Žiūrėk, koks didžiulis!!!
Žiūrėdama į didelį, gal kokių 5 cm tarakoną purtausi. Negaliu atsigauti, kaip šlykštu!
Žydrė be baimės čiumpa šlepetę ir “pliaukšt“:
– Na va, ramybė tau! Nebėra, – nuotaikingai apgina.

Po pietų grįžusi į mūsų su Žydre nuomojamą butą ant stalo randu raštelį:
“Karolina, Tu tik neišsigąsk. Tavo mama reanimacijoje. Paskambink tėčiui.
Žydrė“

Laikydama šią žinią, susmunku ant sofos. Reanimacijoje?!!
Šiaip taip sugraibau mobilųjį. Pirštai nuo skubėjimo virpa. Labai bijau…
– Kodėl reanimacijoje? – susijaudinusi paklausiu.
– Vaikeli, tu tik nepergyvenk. Plaučių uždegimas. Visą savaitę pragulėjo lovoj. Žiūriu, šiandien nebeatsikelia. Su greitąja iškart į Šiaulius. Nueik pas ją.
Plaučių uždegimas. Ne taip baisu, pamaniau, ir atsipūčiau, bet paskubomis išlėkiau į stotelę. Autobuse nepaleidžiu minties, kad tikriausiai nieko baisaus.
Sausakimšas autobusas. Beveik nėra kuo kvėpuoti. Sėdžiu ir galvoju, kas gi visų šių žmonių galvose? Kas ką jaučia, pergyvena?..
– Oi, Karolyte, kaip noriu alaus! O ir kokios keptos vištos neatsisakyčiau – jau ketvirtą dieną lankau mamą. Džiūgauju ją tokią matydama. Ryškus pagerėjimas, nors vis dar intensyviosios priežiūros palatoje.

Eidama laukan, išgirstu tėtį bediskutuojantį su gydytoju:
– Imkit, daktariuk, – tėvukas kiša į kišenę šimtinę.
– Viska bus gerai, pamatysit, – priimdamas kyšiuką, ramiai ramiai, net abejingai, nuramina.

Miegu naktį ramiau. Ryt po paskaitų vėl eisiu. Einu kiekvieną dieną. Išdrįsau net kunigą pakviesti ligonio patepimui.
– Dukryt, noriu namo! – stipriai ligotomis akimis maldauja mama, po savaitės reanimacijoje perkelta į paprastą palatą. – Paimkit mane, prašau!
Ji guli baltoje ligoninės lovoje, tampoma kosulio. Akių vyzdžiai blausiai blizgą, lyg senkantys… Žodžiai trūkinėja. Kakta, krūtinė, pilvo raumenys – kosint viskas skauda. Alsuoja nelygiai. Vis arčiau girdisi gerklėje gargaliavimas, užsikosti iki uždusimo. Kosulys smaugia. Negaliu žiūrėti į artimosios ašarojančias akis! Man plyšta širdis!.. Neištveriu įtampos. Nesugebu atlaikyti jos prašančio žvilgsnio.
– Mamyt, ryt ateisiu! Sveik! – pabučiuoju į kaktą ir su ašaromis akyse išeinu…
Palieku ją su troškimu namo…

image– Karolina, turiu tau blogą žinią… – paskaitos metu gaunu sms. – Vakar 16 val. mirė tavo mama.
Pratrūkstu garsiai įsteriškai raudoti. Užsidengiu galvą rankomis. Kaip kosmose. Prarandu ryšį su gravitacija. Kažkur skrendu… Stiprus nerealybės jausmas, tarsi čia viskas dedasi ne su manimi.
– Sėskis, – dėstytoja paduoda man validolio tabletę.
Susmunku suole. Žodžius girdžiu, o jų prasmę suvokiu pavėluotai.
– Aš vakar išėjau 14 val., o ji mirė 16 val.! – žaibiškai skrieja mintys. Atrodo, smegenys suskeldės. – Dieve, reiškia savo akimis regėjau mamą uždūstant…
Baisu! Mintyse atgaivinu mamos maldavimą namo! Regiu jos akis. Prašėsi ir iškeliavo… Jau niekada nieko negalėsiu jai paaiškinti. Gyvieji visada kalti prieš tuos, kurių nebėra.
Nuo mano skausmo visi nuliūdo. Be žodžių kursiokų prisilietimai, apkabinimai.
Nelabai suprantu, kas ta užuojauta…
Negaliu net pagalvoti apie laidotuves. Nenoriu ten važiuoti! Vis tiek jos jau nėra. Tik šaltas kūnas. Ten jau ne ji!..
Užsimerkiu ir bandau nusipiešti jos tamsiai banguotus plaukus, vešlius antakius, giliai žalias akis, taisyklingą sąkandį ir suskeldėjusias lūpas…
– Karolina, tai kada tu atvažiuosi? – susinervinęs klausia tėtis. – Nedaryk gėdos! Ryt jau laidotuvės! Visi giminės juokiasi!
– Jau važiuoju, tet.

VI dalis “Išlydžiu

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s