Ne aš…

Pagal pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis daugiau nusižudo žmonių, nei žūsta kare. Didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse. Lietuva pirmauja! Žudosi daugiau vyrų, nei moterų.
Šią istoriją skiriu jaučiantiems norą pasitraukti…

I dalis “Aga
II dalis “Nepasitikiu
III dalis “Išsilaisvinau!

2002 m. Aštuoniolikmetės istorija. IV dalis

Esu taip pavargusi ir prislėgta! Kiek pamenu save, visada gyvenau su vidine tuštuma. Artimieji, kurie neverti tos sąvokos, yra visiškai man abejingi. Jie tikrai manęs nemyli! Jaučiu smerkimą, kad esu tokia uždara, kompleksuota, pasimetusi. Bendraamžiai iš manęs reikalauja atrodyti “cool”. Ir jiems nerūpi, kas mano viduje…

Galvoju apie savižudybę. Naivuolė aš. Bet kaip gyventi netikrume? Kaip aš be draugų? Košmaras! Kas bus su manimi? Kas aš tokia ir kas tie, kurie mane supa? Kai tokios mintys tūno manyje, viskas ne taip atrodo. Net ir saulės nesimato, ir tokia tyla, nors aplink miesto triukšmas garuose paskendęs – net virpulys ima.

tumblr_nfxhuktzV71rn92vwo1_1280Tas psichologinis skausmas nebepakeliamas. Pavargau gyventi, per silpna būti! Šalia kitų jaučiu diskomfortą ir nesaugumą, todėl užsidedu kaukę, slepiuosi ir stengiuosi atrodyti gerai. Kai turiu su kuo nors bendrauti esu sukaustoma baimės ir nerimo. Vengiu susibūrimų, bet kokios nepažįstamųjų draugijos. Panikuoju, jei reikia ką viešai pasakyti. Ėmiau izoliuotis.

Vakar, visiškai niūriai nuotaikai užvaldžius, buvau suplanavus išeiti iš šio pasaulio, bet trumpai pakėlus galvą į dangų, už akių užkliuvo toks paprastas bažnyčios kryžius. Priėjau prie Jėzuitų bažnytėlės, o ten stovi šviesaus veido, gal mano tėvų amžiaus (apie keturiasdešimt metų) su balta sutana kunigas. Jo akys spindi ramiai ir švelniai:
– Sveika atvykusi! – žiūrėdamas man į akis, tvirtai, bet labai švelniai ir užtikrintai spaudžia ranką. Mano delnas lieka viršuje, jo apačioje. Labai šiltos, švelniai malonios rankos. – Aš Aldonas.
Iš pirmo šio kontakto susidarau nuomonę apie šį žmogų. Neįtikėtinai greit suvokiu, kad visiškai juo pasikliauju. Jo žvilgsnis labai gilus. Tamsios gyvos akys, žvelgiančios greit ir žvaliai. Mostai paprasti ir rimta laikysena. Nepažįstamas žmogus, bet toks tėviškai artimas, pasižymintis traukiančia ramybe, nuoširdus ir besidomintis manimi:
– Kuo šiandien jauni žmonės gyvena? – su šypsena veide užmezga pokalbį.

Ne vien ranką spaudžiant, bet ir balse girdžiu nuolankumą, betarpiškas pastangas pažinti ir, kiek įmanoma, atliepti į poreikius. Šis žmogus neperša savo tiesų, nors galėtų! Jis tik švelniai pasakoja savo istorijas, jautriai ragindamas pabandyti gyventi kitaip, bet pasirinkimas – tik mano!

Visiškai atsitiktinai atsiduriu seminare jaunimui. Žmonės čia labai keisti, bet atviri, tikri, nuoširdūs. Kaip man to trūksta! Vaikštau, kaip mumija, su kauke. Viduje taip tuščia… O juose kažkas gyvybingo ir spinduliuojančio. Daugelis atrodo nei šiokie, nei tokie, bet turi vidinę ramybę ir pasitikėjimą. Traukia!

Ten netoli durų, visai nuošalyje sėdi labai keista moteris. Jai tikriausiai su galvele negerai. Esant lauke šešiolikai laipsnių šilumos ji vilki žieminiais batais, striuke ir pavasarine berete. Jei ji čia taip nuošaliai sėdi, reiškia ja kažkas pasirūpino iš seminaro organizatorių. Nėra šališkumo ir stipri pagarba kiekvienam! Priimamas žmogaus keistumas.

Stebiu tuos žmones ir išgyvenu virsmą savyje. Stipriai keičiuosi. Bendravimas su tikinčiu jaunimu mane laisvina. Suprantu, kad esu priimta ne už tai, kaip atrodau, ar ką darau, bet už tai, kas esu. Mano vidinis “aš” tampa gyvesnis, laisvesnis ir prasmingesnis.

Dieve, tik dabar imu prisiliesti prie buvimo savimi, prie savo autentiškumo. Po truputį užpildoma mano tuštuma. Svajonės beldžiasi. Nebebijau savęs pačios! Tas nuotolis nuo manęs iki manęs pačios traukiasi, mažėja.

Prieš akis išnyra Alekso Mažono spektaklis “Krikštas”. Negaliu būti abejinga. Jo judesių pagalba perteikiami emociniai virpesiai sukrečia iki sielos gelmių! Taip atspindi mano vidų: kovą tarp kūno ir dvasios, beprasmybės ir tikrumo, suvaržymo ir laisvės. Mano siela ieško… Nori ištrūkti iš vienatvės narvo, iš baimės, nerimo, savigraužos, širdies tuštumos. Gyvenau kasdieninės šventės iliuzijoje. Lyg tuose visuose išgyvenimuose kažkieno stipraus ilgesys kalbėtų. Noriu atliepti Kažkam Esančiąjam. Grįžtu į tikrąjį gyvenimą! Marionetė pati pradeda valdyti galūnes…

V dalis “Prašėsi namo ir iškeliavo…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s