Išsilaisvinau!

I dalis “Aga
II dalis “Nepasitikiu

1995 m. Paauglės istorija III dalis
– Varom! – keliauju su Donata į gegužinę.
Ji turi draugą Mindaugą, kuris ir man labai patinka. Dažnai su motociklu atburzgia. Norėčiau ir aš tokio vaikino! Šiandien Mindės kartu su ja nėra. Be jo Donata savo kalbą laiko tam tikro santūrumo ribose. Esant Mindei šalia, mergina tiesiog atgyja: tampa sąmojinga ir žvali.

Tamsu jau. Mėnulio šviesoje dulsva susilieja su šviesos efektais ir žmonių siluetais. Sunku įžiūrėti veidus, kuriuose žaidžia skirtingų spalvų lempų mirkčiojantys atšvaitai.
– Pašoksi su manim? – kviečia visai simpatiškas, didžiule apvalia galva vaikinas.
Ot pasisekė! Prisiglaudžia. Tirpstu, kaip malonu! Švelnybė, pagalvoju.
– Kokį liemenėlės dydį dėvi? – klausia.
– Mažiausia nešioju, – gėdijuosi.
– Geras! Mano mamos krūtinė tokia pat. Žiauriai patinki. Einam pasivaikščiot. Prisidegu cigaretę. Vis dėl to nėra man skanus tas dūmas, bet kaip gi be cigaretės? Seksualiai atrodo! Visos mano draugės rūko.
– Gražuole, jei rūkai, tai gal dar ką nors darai? – labai taikliai išreiškia mintį Lauris.

Tik nueiname nuošaliau žmonių, pradeda bučiuotis ir grabaliotis. Vis tolyn ir tolyn. Prisispaudžiu skruostu prie šiurkštaus, dygaus, sauso ir šilto jo veido. Jo ranka nuslysta ant sėdmenų… Negaliu paleisti procesui vystytis. Negaliu atsipalaiduoti!
– Baik! Aš nenoriu! – brėžiu neperžiangiamą ribą.
– Jei aš pradėjau, tai ir pabaigsiu! – stipriai jėga laikydamas ir šnopuodamas iškošia pro dantis.
Numanau pabaigą… Pargriauna ant vėsios žemės. Juntu vėsą nugara, mentėmis.
image Lauris viena ranka sugriebia man už plaštakų ir prispaudęs prie pilvo lyg surakinęs laiko. Vilkiu labai siaurus džinsus. Sunkokai nusimauna. Jis tempia žemyn, aš aukštyn. Komiškai atrodo. Mano sielai blogai. Imu iš silpnumo kukčioti. Bijau. Darosi šlykštu. Trūksta oro. Žvaigždžių šviesa mirguliuoja akyse. Pradeda paraližuoti nuo nemalonaus jo kvapo ir agresijos. Galėčiau pasiduoti spaudimui, bet atkakliai kovoju. Iš visų jėgų priešinuosi! Imu rėkti. Beveik netenku jėgų nuo baisios minties, kad įvyks nepataisomas dalykas ir staiga išgirstu balsus ir priimu tai kaip išgelbėjimą! Ačiū Dievui, pavyksta išsilaisvinti! Didžiausias mano troškimas – greičiau apleisti šitą vietą! Visa drebanti ir raudodama bėgu! Bėgu negalvodama, sava žeme, kur kiekviena gatvelė pažįstama, įsidėmėta. Jomis ne kartą čia ramiai bėgiojau. Ir štai – šiandien ši žemė svetima! Tas pats mėnulis, bet dabar man keliantis pavojų.

Užbėgu į penkiaaukščio viršutinį aukštą, nusimaunu batus, tyliai pradarau duris, kad niekas neišgirstų. Nesvarbu, kad nešvariais, bet su visais drabužiais įsliūkinu į lovą, nes nebeturiu jėgų nusirengti. Atrodo, kad reikia pastangų įkelti į lovą atskiras savo kūno dalis. “Įlendu į save“ ir ilgai ilgai, labai tyliai, bet iš gilumos raudu… Ašaros šiek tiek apmalšina šleikštulį širdyje.

Kas aš? Kodėl taip?..

IV dalis “Ne aš
V dalis “Prašėsi namo ir iškeliavo…

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s